Kristinos Ališauskaitės-Volungevičė kūryba tikslingai stoja į priešingą – graiko Talio – pusę. Tikrovę ji regi ir mums parodo pirmiausia kaip vandenį. Jos vaizduojamas vanduo nėra tas kasdienis vamzdžiais tiekiamas į mūsų butus, naudojamas gaminti maistui, plauti indams ar skalbti drabužiams. Tai nėra ir „natūralus“ bangelių vos sujudinamas ežero paviršius ar net neužmatoma okeano platybė, kurioje galingos bangos pakyla ir vėl ištykšta, nepalikdamos pėdsako. Šių paveikslų vanduo – pati tikrovės dinamika, akimirka kaip amžinybė, pati Būtis, kaip Įvykis. Paveiksluose vaizduojami fontanai nėra technologijos padaras. Pasitaikančios užuominos į žmogaus ranką – daugiakampio baseino kontūras tėra iliuzija – priekiniame plane jis dingsta ir atsiveria po paviršiumi glūdinti bedugnė. Visa, kas atrodo kieta, tvirta, kas – kaip veidai ar rankos – turėtų būti atpažinimo, tikrumo garantas, pasirodo esą akyta, korėta, trapu ir gali atsigauti tik pasinėrę į vandens pirmapradiškumą. Vandens, kurio purslai kuria žėrinčią mūsų pasaulio įvairovę“ .