„Dabarties laikas ir vykstantis karas teatrui iškėlė radikalų iššūkį – kai realybė yra tokia, kokia yra dabar, bet kokia fikcija tampa per menka. Statyti „normalų“ spektaklį nekyla ranka, bet tylėti irgi neįmanoma. Dramatizuoti tai, kas vyksta imantis klasikos, ieškant metaforų ir analogijų, rodos, tiesiog beviltiška. Ir nemanau, kad atsirado šiuolaikinių pjesių, reflektuojančių tai, kas vyksta. Taigi, pati situacija išprovokavo idėją sukurti dokumentinio teatro spektaklį. Rodos, tokia forma šiandien yra vienintelė įmanoma“, – sako „Liudijimų“ režisierius Oskaras Koršunovas.
„Liudijimai“ – pagal tikrus kare atsidūrusių moterų pasakojimus sukurtas dokumentinis spektaklis. Istorijas vos prasidėjus karui pradėjo rinkti LNDT aktorės, sutikusios tai daryti savanoriškais pagrindais. Jos asmeniškai susitiko su iš Ukrainos pabėgusiomis moterimis, išklausė jas. Kiekvienas pasakojimas yra atvira ir sukrečianti išpažintis: nuo paprastų gyvenimiškų detalių prieinama prie karo realybės, kurios žmogus, jame nebuvęs, tiesiog negali įsivaizduoti.
Viešojoje erdvėje be paliovos girdime naujienas apie karą, vyksta nuolatinė informacinė kova, kuriamos melagienos, pasitaiko įvairių manipuliacijų, todėl, anot kūrėjų, bet koks tikras liudijimas yra aukso vertės. „Jos labai norėjo, kad tos istorijos būtų paviešintos, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių ir pasaulis sužinotų tiesą“, – sako „Liudijimų“ kūrėjai.
Tokių istorijų, kokios pateikiamos „Liudijimuose“ neįmanoma surasti jokiose žiniasklaidos priemonėse, nes tai nėra dalykiškas žurnalisto interviu ar trumpas reportažas iš įvykio vietos – tai moters pasipasakojimas kitai moteriai, ukrainietės išpažintis Lietuvos aktorei, pasiryžusiai suteikti istorijai balsą, papasakoti ją jautriai, su pagarba, bet nedramatizuojant.
„Šis spektaklis niekaip neturėtų būti susijęs su jokia propaganda, pagražinimais ar patosu – tiesiog pasakojimai, tokie, kokie jie yra“, – pabrėžia bendram projektui aktores subūręs Oskaras Koršunovas.
„Liudijimuose“ žiūrovai išgirs istorijas apie namų praradimus, priverstinius išsiskyrimus su mylimaisiais, amžiną nerimą dėl vaikų, beprotiškas keliones iš rusų apšaudomų miestų, o kitais atvejais – beprotišką realybę juose pasilikus. Tai istorijos apie egzistencinius sprendimus, prievartaujamą tėvynę ir prievartaujamus kūnus, apie vidinę stiprybę, neaišku iš kur aplankančią intuiciją bei žadą atimančius atsitiktinumus. Ir kaip bebūtų paradoksalu – tose istorijose yra daug vilties, net humoro ir optimizmo.
* aktorių sudėtis rodymuose gali keistis.
