Kūrėjo 70 metų jubiliejui paminėti skirtoje parodoje – niekur iki tol neeksponuoti kūriniai. „Aš niekada nekabinu jau kur nors rodytų darbų. Tik naujus ir niekada anksčiau nerodytus“,- yra sakęs menininkas. Tyla – tai būsena, tylėjimas – veiksmas. Naujausiuose tapytojo Liudviko Natalevičiaus darbuose – prijaukintas tylėjimas. Ne veltui šie darbai neturi pavadinimo, jie ir yra tylėjimas. Tylėjimas kaip laikas. Tylėjimas kaip vieta. Ir tylėjimas kaip jausmas.Per abstrakciją, per šviesostamsos, pradžiospabaigos (rašyti, pasak autoriaus, reikia vienu žodžiu, nes tai – kaip tos pačios lazdos du galai) tunelius drobės kaip koordinatės, fiksuojančios būseną, kur gali ateiti ir kuriam laikui pasilikti tyloje. „Į žiūrinčiojo akių tinklainę patenka juodai raudonas srautas. Vos alsuojantis, jis virpa, banguoja. Šio srauto sūkūryje susispiečia šviesos kamuolys, kuris sprogsta su jėga, primenančia čiaudulį. Būtybė atsispaudžia atmintyje lyg fosilijos atspaudas. Toji būtybė rymo palenkusi galvą. Apima jausmas, kad tas, kas žiūri, sujungtas su rymančia būtybe tylos tiltu. Ir abu žino, kad susitiko laiku, kuris buvo skirtas susitikimui.“ (Audronė Urbonaitė) KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki sausio 19 d.