Prieš dvidešimtį metų šio dailininko vardą uostamiesčio elitas tarė vos ne pašnabždomis, su konspiracija: jo abstrahuota tapyba, netarnaujanti jokiai ideologijai, atrodė socrealizmo antipodas. L. Natalevičiaus darbai, regis, teikė metafizinės paguodos.
Savo ruožtu pats dailininkas nesimatavo vienišiaus tamsos valdovo vaidmens ir sarkastiškai atsikirsdavo, esą menas jau yra, ir jis nesąs išradėjas, tik įkūnytojas, iš išardytų pasaulių fragmentų ir trupinių atkuriąs naujus mitologinius pasaulius.
Menininko tapyba lakoniška. Tai tartum sielos lūžiai, dvasios atplaišos, dramatiški sąskambiai, kuriuose šviesios dėmės „pjauna“ juodą koloritą. Geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad L. Natalevičiaus paveiksluose kaip ir nėra grynos juodos spalvos. Jis juodrusviais, juodžalsviais tonais sugeba „išasfaltuoti“ mistišką klodą, pro kurį vis bando prasiveržti šviesos spindulys. L. Natalevičiaus paveikslai artimi kriškščioniškai ikonografijai, bet kartu juose ir pagoniškos laisvės.
L. Natalevičius 1975─1981 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (šiuo metu – Vilniaus dailės akademcija), 1989 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Yra surengęs ir dalyvavęs apie 20 personalinių bei grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. L. Natalevičiaus darbai įtraukti į Lietuvos meno fondą.
