(pagal Maxim Gorkij pjesę „Vasa Železnova“)
Pagrindinį spektaklio vaidmenį atlieka nacionalinės kultūros ir meno premijos lauretė teatro ir kino aktorė Viktorija Kuodytė.
Prieš daugiau nei šimtą metų Maksimas Gorkis tikėjo į amžiną tobulo žmogaus gyvenimą ir 1899 m. laiške rašė:
„Nežinau nieko, kas būtų geresnis, sudėtingesnis, įdomesnis už žmogų. Jis – viskas. Jis sukūrė netgi Dievą. Aš įsitikinęs, kad žmogus gali neribotai tobulintis, ir visa jo veikla kartu su juo tobulės iš amžiaus į amžių. Tikiu gyvenimo amžinumu, o gyvenimą suprantu kaip dvasios tobulumo siekimą.“
Po dešimtmečio jis parašė savo pjesę „Vasa Železnova“, kurioje nesutinkame nė vieno tobulo herojaus, tačiau randame labai ryškų Železnovų šeimos portretą – antitobulumo paveikslą.
Pjesėje „Vasa Železnova“ pasakojama pažįstama šeimos drama: mirštant tėvui namuose renkasi šeimos nariai, laukiantys savo palikimo dalies. Pagrindinė istorijos figūra – motina Vasa, baudžianti, glostanti, ginanti, aukojanti, atgailaujanti ir valdanti namus, verslą bei savo artimųjų likimus. Palikimo dalybos šioje situacijoje tampa tik pretekstu konfliktui, nes šeimos vertybės jau žlugusios: motina niekina savo vaikus, sūnūs nekenčia motinos, dukra seniai paliko nesvetingus namus, marti paleistuvauja, o dėdė ketina susigrobti pusę šeimos turto. Taigi, ar „šeima“ šiuose namuose netapo tik instituciją nusakančiu žodžiu, neleidžiančiu laisvai kvėpuoti nei tėvams, nei vaikams, nei pro durų plyšį svetimų pokalbių besiklausantiems tarnams.
Režisierius Darius Rabašauskas: „Man atrodo, kad šis spektaklis turėtų kalbėti apie kodą, kurį mes perduodam vienas kitam: tėvai – vaikams, šie – savo vaikams ir taip toliau. Tai atrodo paprasta ir netgi banalu, bet tokia tiesa – esame tik informacijos laidininkai, ir palikdami vaikams pinigus ar namus, norim to ar nenorim, per kasdienius besikartojančius veiksmus mes paliksim jiems ir visą informaciją apie save ir pasaulį. Mes tiesiog įrašysim tą informaciją į juos.
Šia prasme Gorkio nemirtingo žmogaus utopija pildosi - perduodama iš kartos į kartą informacija nemiršta, kol galų gale tas nemirtingumas tampa nepakeliamas – kodo neįmanoma perrašyti nei ištrinti, jis įrašomas iškart ir yra amžinas.
Labai įdomus Gorkio kūrybos paradoksas yra jo kalbėjimas apie žmogaus didybę ir rašymas apie tokius kaip „Vasoj“. Man atrodo, jis tikėjo, kad žmogus gali labai daug, tačiau tuo pačiu matė ir žmogaus baisumą, jo žemiausius instinktus, tamsiausius norus. Autorius tikrai žinojo, kad žmogus turi didžiulės jėgos – čia ir yra klausimas, kur ir kaip ta jėga bus panaudota.“
Premjera: 2019 m. lapkričio 9 d.
Trukmė: 2 val. (spektaklis be pertraukos)
Režisierius: Darius Rabašauskas
Scenografė: Renata Valčik
Kompozitorė: Nijolė Sinkevičiūtė
Šviesų dailininkas: Julius Kuršis
Vaidina: Viktorija Kuodytė, Rimantas Pelakauskas, Kęstutis Macijauskas, Ieva Pakštytė, Paulius Pinigis, Rugilė Latvėnaitė, Donatas Želvys, Vaiva Kvedaravičiūtė, Justina Burakaitė, Karolina Kuzborska
Amžiaus cenzas: N-16
