Dauguma iš mūsų vaikystėje esame žaidę „namus“. Žaisdavome juos pagal tam tikrą modelį, kurį įsivaizduodavome, arba kurį matydavome savo šeimose: yra tėtis, yra mama, mama augina gėlę vazone, o tėtis turi kaklaraištį, kartais tėtis ir mama juokiasi, o kartais kažkodėl pykstasi. Žaisdami „namus“ mes visada stengdavomės prisiminti, ką daro tėčiai ir ką daro mamos, tam, kad būtume labai tikroviški. Labai dažnai viską sustiprindavome, kad efektas būtų didesnis, nors realiame gyvenime labai jautriai reaguodavome į bet kokius, net ir menkiausius, tėvų kivirčus.

Spektaklyje „Namai“ matome du žmones: jų santykiai, prasidėję nuo balto popieriaus lapo, lankstosi, klijuojasi, plėšosi, glamžosi, bando atrasti tinkamus kampus, galiausiai susideda į gyvenimą. Spektaklyje paprastai ir įtaigiai atsiskleidžia, kaip pamažu vystosi dviejų žmonių draugystė, išauga į meilę, į bendrą gyvenimą kartu, kuriame yra ir juoko, ir rūpesčio. Mažiesiems žiūrovams stengiamasi parodyti, kad už visų menkų tėvų nesutarimų vis tiek slypi didelė ir stipri meilė.

O kas žino, gal tėvai – tai „namus“ vis dar žaidžiantys vaikai…