Kas yra šeima? Ar jos klasikinė samprata vis dar funkcionuoja? Ar atėjo laikas naujai sampratai? Atsakymų į šiuos klausimus premjeroje „Pelikanas“ ieško režisierius Naubertas Jasinskas, atspirties tašku pasirinkęs švedų klasiko Augusto Strindbergo pjesę.
Augustas Strindbergas vėlyvosios kūrybos „kamerinių pjesių“ rinkinyje plėtoja naują formą, kuria siekiama kitaip komunikuoti žmonių gyvenimo perspektyvomis. Pjesėje „Pelikanas” emocinis ir veiksminis svoris perkeliamas nuo paviršutiniškų prie kiek labiau rafinuotų aplinkybių, primenančių mums, jog egzistuoja metafiziniai dėsniai, galintys veikti už fizinių dramos veiksmo ribų.
Menininkai spektaklyje kvestionuoja šeimos sampratos būtinybę, analizuoja šeimoje kylančių smurtinių (tiek fizinių, tiek psichologinių) poelgių priežastis, veikėjų asmeninius ir juos supančius aplinkos įvykius ir viso to sąlyčio taškus. Į visa tai režisierius ir jo komanda žvelgia pro A. Strindbergo pjesėje sukurtos šeimos modelio prizmę. Jie kelia šiandien esminiais tampančius klausimus: kas yra šeima? Ar jos klasikinė samprata vis dar funkcionuoja? Ar reikalinga nauja apibrėžtis, reflektuojanti šio laiko žmonių tarpusavio santykius?
Spektaklio režisierius N. Jasinskas, apmąstydamas kasdienio smurto dėmenis, kvestionuoja prigimtinės mąstymo strategijos aspektą.
„Dažnai nepasitikiu savo vaizduote. Tiksliau, negebėjimu mąstyti daugiasluokniškai. O visa, kas atrodo daugiasluoksniška – tai veikiau didžiulis sutapimas nei sąmoninga mąstymo strategija. Pavyzdžiui, kad suprastumėte tekstą, kurį jums kalbu, turite suvokti atskirų žodžių prasmes, iš kurių šis sakinys susideda. Tačiau bendrinė minties reikšmė neslypi pačiuose žodžiuose – tai paskirų žodžių bei visumos junginys. Ir tuomet kyla elementarus klausimas – ar galima pakeisti mąstymo strategiją? Ar iš vis tai yra įmanoma?“, – klausia režisierius.
Statant „Pelikaną“ režisieriui didelę įtaką padarė filosofija, konkrečiai – Hansas Georgas Gadameris.
„Atsitiktinai į mano rankas papuolė Gadameris ir jo hermeneutinio rato idėja. Pastarąjį galima apibrėžti kaip suvokimo mechanizmą, nuolat judantį pirmyn ir atgal, tarp „dalių“ ir „visumos“. Tai priešingybė arba didelis papildymas mūsų linijinio pasaulio suvokimui. Įsivaizduokite, kad galėtumėte mąstyti ne tik esamuoju laiku, žodis po žodžio, vaizdinys po vaizdinio, bet ir gebėti mąstyti daugiastruktūriškai. Pavyzdžiui, vienu metu suvokti ne tik dabartį, bet ir preities ar net ateities galimus įvykius. Kaip tai mums visiems padėtų išvengti perteklinio smurto ir atvertų naujas tarpusavio komunikacijos galimybes“, – pasakoja N. Jasinskas.
