Jiedu – pavargę senoliai. Tokie patys, kaip ir tūkstančiai kitų.

Jiedu – nelaiminga pora. Tokia pati, kaip ir milijonai kitų.

Jiedu – vienišiai, trokštantys užpildyti savyje meilės trūkumą. Tokie patys, kaip ir milijardai kitų. 

Jiedu gyvena savo paskutines dienas šioje keistoje planetoje. Taip pat, kaip ir visi mes.

Jiedu dešimtis metų gyvena kartu po vienu stogu. Tik jau pamiršo, kodėl.

Jiedu pamiršo, kaip stipriai kadaise mylėjo, vertino, saugojo ir gerbė vienas kitą.

Jiedu pamiršo, ką reiškia būti mylimiems ir kam nors reikalingiems.

Ko gero, jiedu jau niekada to ir neprisimintų, kaip nors pabaigtų savo egzistavimą, numirtų ir būtų nuobodžiai palaidoti didelėse, šaltose, nejaukiose kapinėse. Ten jie būtų uždengti didele marmurine plyta ir sėkmingai visų pamiršti. Kaip nesudėtinga kapinėse rasti tokius kapus! Jų pilna.

Bet likimas pametėjo jiems galimybę – daug, daug pupų, savadarbį krovininį liftą, netikėtą progą pasikalbėti ir išgirsti vienas kitą, pamatyti vienas kito akis.

Ar jiedu dar gali susikalbėti?

Ar jiedu dar gali ką nors pakeisti?

Ar jiedu dar gali užpildyti juose žiojančią vienišumo ir nemeilės skylę?