Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus rusų kalba parašyta pjesė „Rusiškas romanas“ 2017 m. buvo įvertinta svarbiausiu Rusijos teatro apdovanojimu – „Auksine kauke“, kaip geriausias tais metai Rusijoje suvaidintas dramaturgijos kūrinys (Maskvos Vladimiro Majakovskio teatras, rež. Mindaugas Karbauskis). Lietuvoje ji pastatyta pirmą kartą.
M. Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama apie rusų rašytojo Levo Tolstojaus (1828–1910) šeimoje vykstančią dramą kelis mėnesius iki rašytojo mirties. Režisieriaus O. Koršunovo pageidavimu dramaturgas vieną iš pagrindinių vaidmenų išplėtė – Čertkovo, kuris taip pat yra realus istorinis asmuo. Tai žmogus, tapęs L. Tolstojaus šeimos draugu, įgijęs besąlyginį rašytojo pasitikėjimą, tapęs jo „žmogumi – slaptuoju ginklu“ bei rašytojo šeimyninį gyvenimą paskutiniais jo gyvenimo metais pavertęs pragaru. Pagrindine šios dramos auka tapo L. Tolstojaus žmona Sofja Andrejevna.
L. Tolstojaus nei pjesėje, nei spektaklyje nėra. Aktorė Nelė Savičenko / Jelena Bogdanovič čia vaidina už du – ir už nematomą rašytoją, ir už aistrų ir beribės meilės kamuojamą stiprią moterį, jo žmoną. Jei Antonas Čechovas yra minėjęs, kad vienoje iš jo pjesių yra „trys pūdai meilės“, tai M. Ivaškevičiaus pjesėje yra visi trys šimtai pūdų aistringos, beatodairiškos, nežmoniškos, visa kuriančios ir visa griaunančios moteriškos meilės. Visas šis svoris gula ant N. Savičenko (J. Bogdanovič) personažo pečių. Dramaturgas ir režisierius L. Tolstojaus žmonos personaže įžvelgė ir koncentravo rašytojo moterų personažų (visų pirma – Anos Kareninos) bruožus.
Prieš premjerą režisierius O. Koršunovas sakė: „Šis spektaklis bus ryškus reiškinys. Dirbdamas čia išsiaiškinau, kad Lietuvos rusų dramos teatras turi ypač stiprią aktorių trupę, gebančią ir įvykdyti sudėtingas scenines užduotis ir atlikti puikias solo partijas. Ir su šia pjese nusitiko taip, kaip visad nutinka su Ivaškevičiaus dramaturgija: kokią gerą pjesę jis sukūrė, pradedi suvokti tik tuomet, kai ją pastatai teatro scenoje. Taip buvo atsitikę ir su jo „Išvarymu“, taip dabar ir čia. Juk šiuolaikinė drama yra ne tik tai, ką dramaturgas sukuria dabar. Tikra šiuolaikinė drama yra ta, kuri ir sukuriama dabar, ir kuri suteikia impulsą, padiktuoja visam mūsų teatrui naujos sceninės kalbos pavyzdį. Tai tikrai egzistuoja šioje Ivaškevičiaus pjesėje“.
Perspėjame, kad spektaklio metu scenoje rūkoma.
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais
Lauros Vansevičienės nuotraukos
