„Scilė nori būti žmogumi“ – tai hibridinės formos teatro projektas pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“, kurioje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.
Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?
Režisierė Gabrielė Tuminaitė, dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, su šia pjese ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus ir skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis. Pasak G. Tuminaitės, konceptualūs P. Pukytės tekstai itin tinka būtent tokiai hibridinei teatro formai.
„Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė. Čia labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?
Savo režisūriniame darbe G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema, o taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas. Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę iš esmės tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?
Fimo kūrybinė grupė: režisierė – Gabrielė Tuminaitė, vaizdo režisierė – Aneta Bublytė, kino operatorius – Eitvydas Doškus, montažo režisieriai – Gintas Smilga, Maryna Maykovska (Ukraina), garso režisierius – Jonas Jocys, muzika – Fausto Latėno ir Manto Mockaus, dailininkė-konsultantė – Vilma Galeckaitė, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, koloristas – Justinas Vencius, grimo dailininkė – Dalia Žakytė-Bučienė, apšvietėjai – Ignas Rulevičius, Jonas Vološčenka, Simas Plytnikas, garso operatorius – Skaidrius Gilys.
