Kalbant paprastai, spektaklis „Senjorai“ – paprastas spektaklis, apie nepaprastą paprastų pensininkų gyvenimą. Pats spektaklio pavadinimas aiškiai sufleruoja, apie ką jis – senatvę. Ir kas gali pasakyti, kokia ir kas ji, toji senatvė? Komedija? Tragedija? Absurdas? Nesąmonė? O gal pati svarbiausioji žmogaus gyvenimo dalis? Matyt, visokių senatvių yra, kaip ir visokių žmonių. Vienam – tai aukso amžius, kitam – pragaras, trečiam… trečias taip ir nesupranta, kas su juo atsitiko ir toliau gyvena kaip gyvenęs: viduje dvidešimtmetis, o iš išorės – neišsimiegojęs jaunuolis. Ketvirtas – laukia nesulaukia, kada baigsis šis košmaras, penktam – niekad nebuvo taip smagu, kaip dabar, šeštam – atrodo, kad viskas tik prasideda… „Spręsk apie žmogų pagal tai, kaip jis baigia savo dienas.“ Šiame posakyje turbūt yra nemažai tiesos. 

  

 Pasak spektaklio „Senjorai“ režisieriaus ir vieno iš vaidmenų atlikėjo Rolando Kazlo: „Norėtųsi, kad šis spektaklis paprastam pensininkui duotų daugiau nei duoda maža pensija. O dar daugiau – būsimam senjorui. Nors pjesės herojai yra italai , norėtųsi, kad vyresnio amžiaus Lietuvos žiūrovas, apsilankęs spektaklyje, pasakytų ar tyliai sau pagalvotų: „tai apie mane“, „man daug kas atpažįstama“ arba „tokio spektaklio man dabar kaip tik ir reikėjo“. 

  

 Aktorių sudėtis išties įspūdinga: trys vienos kartos, vieno kurso draugai Vitalija Mockevičiūtė, Evaldas Jaras ir Rolandas Kazlas, po daugelio metų vėl susitinka ir, prisimindami jaunystę, scenoje pasitinka artėjančią senatvę. Niekas nežino, kiek metų V. Mockevičiūtei, tačiau bendras aktorių amžius kartu sudėjus – gana solidus: 165 metai! Visu šimtu daugiau nei amžius, kai išeinama į pensiją. Taip kad patirties, gilintis į senjorų pasaulį, senatvės herojų džiaugsmus ir vargus, turėtų užtekti.