Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?

Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?

Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.