K. Szymanowski. Koncertas smuikui Nr. 2, op. 61
A. Bruckner. Simfonija Nr. 9 d-moll
Kritikų vertinamas kaip vienas ryškiausių šiandienos atlikėjų, smuiko virtuozas Vadimas Gluzmanas įkvepia naujos gyvybės ir aistros auksinei XIX–XX a. smuiko tradicijai. Ukrainoje gimęs menininkas didžiąją savo vaikystės dalį praleido Rygoje, kur sulaukęs septynerių pradėjo mokytis griežti smuiku. Vėliau su tėvais persikėlęs gyventi į Izraelį, V. Gluzmanas tęsė studijas pas žymų smuiko profesorių Yairą Klessą, o vėliau – ir legendinį Isaacą Sterną, kuris tapo vienu svarbiausių V. Gluzmano mokytojų ir globėjų. Toliau sekė studijos JAV, prestižinėje Juilliardo muzikos mokykloje ir pasaulinė šlovė. Vos sulaukęs 21-erių, V. Gluzmanas pradėjo koncertuoti visame pasaulyje. Platus smuiko virtuozo repertuaras skamba kartu su Berlyno filharmonijos, Bostono, Paryžiaus, Čikagos, Amsterdamo karališkuoju „Concertgebouw“, Leipcigo „Gewandhaus“ ir kitais žymiausiais pasaulio simfoniniais orkestrais. Atlikėjo įrašai pelnę gausybę apdovanojimų, tarp kurių – „Diapason d’Or“, „Gramophone“, „BBC Music Magazine“, „Classica Magazine“, „Classic FM“, „The Strad“ ir kiti. V. Gluzmanas griežia legendinio vengrų smuikininko Leopoldo Auerio 1690 m. gamybos Stradivarijaus smuiku.
V. Gluzmanas šį vakarą atliks vieno žymiausių lenkų kompozitorių Karolio Szymanowskio (1882–1937) koncertą smuikui Nr. 2, 1933 m. parašytą smuiko virtuozo Paweło Kochańskio užsakymu. Rodos, paprastos, glaustos temos kūrinyje virsta turtingu muzikiniu pasakojimu, stebinančiu savo muzikos spalvų pokyčiais. K. Szymanowskio antrasis koncertas smuikui tapo vienu paskutinių ir geriausiai įvertintų kompozitoriaus darbų.
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, tęs Antono Brucknerio (1824–1896) simfonijų ciklą ir atliks paskutiniąją, Devintąją kompozitoriaus simfoniją. Aštriai pablogėjusi sveikata privertė A. Brucknerį nerimastingai galvoti apie ateitį. Visos jo mintys sukosi apie Devintąją simfoniją, kurią kompozitorius rašė iki paskutinės gyvenimo dienos. Ir nepabaigė... Tačiau Devintoji simfonija – tai A. Brucknerio „gulbės giesmė“, didžiulio masto ir gylio kūrinys, stovintis šalia Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto, Gustavo Mahlerio, Antoníno Dvořáko Devintųjų... „Joks kitas A. Brucknerio kūrinys taip neatskleidžia žmogiškosios būties, gyvenimo ir mirties paslapčių, jų filosofinės gelmės. Kaip gigantiška viršukalnė tarp kitų viršukalnių iškyla Devintoji tarp ankstesnių jo simfonijų, stebindama savo mastais“, – rašo muzikologas Viktoras Gerulaitis. Tarsi nujausdamas gyvenimo pabaigą, kompozitorius pripildo simfonijos muziką elegiško atsisveikinimo liūdesio. Tačiau ši lyrika šviesi, tarytum išsilaisvinusi iš žemiškų kančių naštos, ir dvelkia ramybe.
