Kaido Ole‘s ir Jono Gasiūno tandemas bendroje parodoje išbando save jau ketvirtą kartą. Net ir būdami visiškai skirtingos raiškos menininkai, jie kaskart susitinka ten, kur natūra ima nebeatpažinti pati savęs, kur atsiranda sąmoningo blefo būtinybė, kur bet koks autentiškumo pėdsakas demaskuoja pats save, kur forma, stilius ir žanras nebeleidžia pasitikėti. Tuo tarpu Gasiūno milžinas „Pabėgėlis“ jau net nebežino, kur esąs. Pastarojo darbuose šią makabrišką jauseną išduoda pastanga savaip išardyti klasikinės koloristinės tapybos hierarchiją: abstraktus, amžinai besisklaidantis juodas dūmas čia lieka vienintelis siužetą kuriantis  personažas, vienintelis medžiagiškumo pėdsakas, tiek pat slepiantis tuštumą, kiek ją išjuokiantis. 

Artėdami prie kone sakralaus absurdo būsenos, šių menininkų darbai išryškina tą pilkąją zoną, kurioje atsiduriame nuolat derėdamiesi su tikrove – tarp atsidavimo ir ciniško neigimo, tarp naivaus optimizmo ir aiškaus pralaimėjimo.