Lietuvoje yra vienas teatro kūrėjas, kuris gali ryžtis šiuolaikiniam žiūrovui priminti apie prigimtinį tiesos, teisingumo poreikį ir savo spektakliais supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę – tai režisierius Jonas Vaitkus. 

 

Spektaklio žanrą režisierius apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą ankstyvosios didžiojo lyriko, rusų ir pasaulinės literatūros klasiko V. Majakovskio (1893–1930) poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“, 1913, bei dviejų poemų: „Debesis su kelnėmis“, 1914, „Fleita – nugarkaulis“, 1915. Simboliška, kad didžiojo poeto kūryba į Vilniaus senojo teatro sceną grįžta daugiau nei po 50 metų – pastarąjį kartą mūsų teatre V. Majakovskio „Blakę“ yra statęs režisierius Leonidas Lurje 1962 metais. 

 

Savitas poeto V. Majakovskio stilius formavosi sudėtingų ir dramatiškų XX amžiaus meno ieškojimų sankirtoje. To meto avangardinės literatūros ir meno srovės pretendavo kurti ateities meną futurizmą – neigiantį, niekinantį praeities kultūrą, tradicines visuomenės gyvenimo normas, aukštinantį pašėlusį industrijos ritmą ir išpažįstantį tikrą didmiesčio kultą. Ankstyvoji poeto lyrika persmelkta vidinio dualizmo, prieštaringumo: lyrinio herojaus vienišumo ir nenumaldomo žmonių ilgesio, meno galios ir jo nesugebėjimo pakeisti būties tėkmės, neigiamo požiūrio į esamą tikrovę ir ateities neapibrėžtumo. Lyrinio herojaus ir tikrovės konfliktas, persmelkęs visų V. Majakovskio futuristinio laikotarpio poemų struktūrą, tampa ypač aktualus ir atpažįstamas XXI amžiaus kontekste. 

 

Spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pastatymui režisierius J. Vaitkus subūrė visą Vilniaus senojo teatro aktorių trupę ir savo legendinių spektaklių bendražygį, dailininką Joną Arčikauską. Pasak scenografiją ir kostiumus premjeriniam spektakliui kuriančio menininko, „Majakovskis yra ne tik aktualus, bet tiesiog iliustruojantis šiandienos mūsų gyvenimą. Mūsų visuomenėje vyrauja kaprizas ir pinigo religija, o žmonių santykiai yra tapę karikatūra. Visa tai galime perskaityti ir prieš šimtą metų sukurtoje Majakovskio poezijoje. Be to, norisi teatro kalba priminti ir išaukštinti poeto talento sąvoką. Net jeigu mes nekenčiame jo eilių, visgi jos mus veikia. Talentas, tauta ir idėja – tarp šių sąvokų ir turėtų atsirasti mūsų spektaklis.“