Владимир Маяковский ✝

Ankstyvuoju laikotarpiu 1912–1917 m. jo kūryboje vyrauja futuristinio pobūdžio kūriniai; pagrindinis motyvas – noras sugriauti senąjį mąstymą, senąsias formas ir sukurti naują pasaulį (eilėraščių rinkinys „Aš!“). Jiems būdingas antiestetizmas, šokiruojančios temos, vaizdo urbanizavimas, dinamiškumas, greita intonacijų ir metro kaita, daug okazionalizmų, mistifikuojamas ir hiperbolizuojamas paties autoriaus paveikslas, pabrėžiama jo jaunystė, grožis, kartu ir kančia dėl nelaimingos meilės. Parašė antikarinių ir gyvenamojo meto santvarką išjuokiančių kūrinių.

               Vėlesnė jo lyrika susijusi su 1917 m. Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo lozungais atnaujinti pasaulį. Poemose „Myliu“, „Apie tai“ reiškiami intymūs poeto jausmai, jose vėl iškyla mistifikuotas autoriaus portretas, naudojamos įvairios meninės priemonės – miesto romansas, šnekamoji kalba. Eilėraščiuose „Sergejui Jeseninui“ (1926 m.), poemoje „Visu balsu“, straipsnyje „Kaip daryti eiles?“ (1926 m.) kėlė meno paskirties, menininko pilietinės atsakomybės klausimus. Parašė satyrinių kūrinių (pjesės „Misterija Buf“, t. p. kostiumų ir dekoracijų vienas autorių, kelių vaidmenų atlikėjas, „Blakė“, „Pirtis“, eilėraštis „Nusiposėdžiavusieji“, 1922 m.), kino scenarijų („Panelė ir chuliganas“, pagal E. de Amičį, t. p. ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, „Ne dėl pinigų gimęs“, pagal Dž. Londoną; t. p. atliko Ivano Naujojo vaidmenį; abu 1918 m., abiejų režisierius E. Slavinskis, „Trejetas“, 1928 m., režisierius M. Narokovas, ir kitų). Jo poezijoje derinama patetika, satyra ir lyrika, būdinga toninė eilėdara, dinamiški vaizdai, naujoviška leksika ir poetinė sintaksė, ekspresyvi, laužyta eilėraščių strofika, imperatyvios intonacijos, jas atitinkanti ritmika, pabrėžiama prasminė rimo funkcija. 

                         1908 m. įstojo į RSDDP(b). Už revoliucinę veiklą 1909 m. tris kartus kalintas, Butyrkų kalėjime pradėjo rašyti eilėraščius. Paleistas motinos prašymu po 1909 m. iš partijos išstojo ir jos veikloje nebedalyvavo. 1911–1914 m. mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1912 m. su Davydu Burliuku, V. Chlebnikovu, V. Kamenskiu įkūrė kubofuturistų grupuotę „Gilėja“, prisidėjo prie jos manifesto „Antausis visuomeniniam skoniui“ (Пощёчина общественному вкусу) kūrimo. 1912–1923 m. dalyvavo futuristų rengiamose akcijose – meno parodose, poezijos skaitymuose, diskusijose. 1915–1917 m. paimtas į kariuomenę tarnavo automokykloje Petrograde. 1919–1921 m. dirbo ROSTA languose, sukūrė apie 1100 plakatų su agitacinio pobūdžio eiliuotais tekstais, apipavidalino vadinamųjų agitacinių traukinių. 1922–1928 m. vadovavo rašytojų ir menininkų grupuotei „LEF“, 1923–1925 m. redagavo žurnalą „LEF“ ir 1927–1928 m. „Novyj LEF“. Naujosios ekonominės politikos laikotarpiu (1921–1929 m.) su A. Rodčenka sukūrė socialinės spaudos reklamų; daug keliavo po užsienį. 1930 m. įstojo į Rusijos proletarinių rašytojų asociaciją (RAAP). 1930 m. pradžioje surengė darbų parodą „20 darbo metų“. Dauguma buvusių futuristų, lefininkų ir RAAP narių parodą ignoravo arba aštriai kritikavo spaudoje. Apimtas depresijos nusišovė.