Dėmesio! Spektaklio metu rūkoma*, vartojama necenzūrinė leksika.
Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma viena ryškiausių šiandieninės Rusijos jaunosios kartos dramaturgė Asia Vološina. Jos pjesė Žmogus iš žuvies parašyta 2016 m. ir įtraukta į debiutinį pjesių rinkinį Miršta choras. Keturios pjesės apie Rusiją (2018). Pjesės premjera įvyko Maskvos dailės teatre (MCHAT) 2018-aisiais. Režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklis tapo vienu iš Rusijos teatro sezono įvykių. Šiandien A. Vološinos pjesės statomos didžiuosiuose Maskvos, Sankt Peterburgo bei kitų Rusijos miestų teatruose, verčiamos į užsienio kalbas.
Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis. – taip dramaturgė Asia Vološina apibūdina savo kūrybą. Jos pjesėse šiuolaikinės Rusijos realijos persipina su priešrevoliucine istorine atmintimi, o personažų kalboje skamba aliuzijos į Osipo Mandelštamo, Josifo Brodskio kūrybą… Iš kitų jos bendraamžių rusų literatų, A.Vološina išsiskiria tiek iki kraštutinumo apnuoginta tekstų intonacija, tiek kūryboje reflektuojamu kultūros bagažu. Jos herojai – idealistai, besijaučiantys svetimšaliai savo gimtinėje. Jie karštligiškai ieško savęs tarp nebeegzistuojančios praeities ir nepakeliamos dabarties. Jie siekia atrasti ryšį su tėvyne, su kitu žmogumi, bet lieka vieniši su prisiminimais apie prarastą rojų, kaip tą sniegą Karvannaja gatvėje, atkeliavusį iš Michailo Bulgakovo kūrybos…
Spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė: „Žmogus iš žuvies“ – lingvistinis labirintas, naktį išsiveržiančių išpažinčių tinklas, iškalbamas moterų lūpomis ir išgirstamas vyrų ausimis. Tai gan retas atvejis dramaturgijoje. Pristatyti Asios Vološinos pjesę man reiškia pakviesti žiūrovą į išsitempusį laiką, kurio rėmuose skleidžiasi nerimas. Dėl savęs, dėl savo kūno, dėl savo vaiko, dėl šalies ir ateities. Tai proga įsigilinti į laisvės sąvoką – kas tai yra nedemokratinėje aplinkoje? Mano nepaklusnumas ar nesipriešinimas? Ar susitaikymas ir cinizmas, nukreiptas į pūvančią santvarką, nėra savęs įkalinimo forma? O priklausomybė nuo iliuzijų ir neišsipildančių troškimų, bejėgystė, nedrąsa imtis veiksmų ir vilties laukimas – visa tai juk irgi apynasris laisvei, galbūt dar ankštesnis nei tas, kurį žmogui uždeda sistemos ir ideologijos. Realybė (ir valstybė) šioje pjesėje – opresyvi, ji ateina į namus, kuriuos pjesės personažai naiviai laiko pakankamai tvirta barikada, ir pasiima tai, ką nori. Bet jei tu atsitveri savo bute nuo kasdienybės, ar nedarai paslaugos pačiai sistemai? Tu atsitrauki. Suvokęs savo stovėjimo mitinge absurdiškumą, skubi į saugų citatų ir svajonių pasaulį namuose. Nevaldomos agresijos, kurią propaguoja šiandieninė Rusija, akivaizdoje įžūlu taip klausti, bet „Žmogus iš žuvies“ leidžia pasvarstyti: kokia prasmė eiti į aikštes, kai eilinio piketo scenarijų žinai atmintinai? Jeigu nuojauta vis garsiau kužda, kad turi reikalą su mirusia šalimi, kurios kūnas atšalo dar iki tau gimstant?
*naudojant žoliniu pagrindu pagamintas teatrines cigaretes be tabako ir nikotino.
