Galiu tik konstatuoti sėkmę, kurią priimu kaip teatrinį stebuklą.
Edmundas Gedgaudas, 7 meno dienos, 2004 

Su šiuo „Žydės“ pastatymu Lietuvos nacionalinė opera pasiekė muzikinį triumfą savo repertuare, ir pats pastatymas yra pasaulinio lygio produkcija, kuri būtų laukiama tiek Berlyno ar Vienos teatruose.
B. Schaller, Das Opernglas, 2004 

Tokie atsiliepimai lydėjo vieno sėkmingiausių LNOBT spektaklių, Fr. Halevy operos „Žydė“ premjerą mūsų teatre 2004 metais. Ir iš tiesų – „Žydė“ tapo labiausiai geidžiama opera LNOBT gastrolėse, su didžiule sėkme rodyta trijuose tarptautiniuose festivaliuose Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje. Tas pats pastatymas sulaukė premjeros ir Geteborgo teatre, kuriame visus spektaklius Eudoksijos vaidmenį dainavo mūsų sopranas Regina Šilinskaitė. Laikas bėgo, daug kas šią operą žiūrėjo net po keletą kartų... Ir štai, po penkerių metų tylos Fr. Halevy operos „Žydė“ spektaklis su nauja energija grįžta į LNOBT sceną. Tas pats nuostabus spektaklis, ta pati nemirštanti Fr. Halevy muzika – nauji atlikėjai, nauji įspūdžiai, naujos emocijos.  


I VEIKSMAS

Konstancija, 1414 m. Po pergalės prieš religijos reformatorių Janą Husą imperatorius Žygimantas sušaukė religinę tarybą. Švęsdami šią pergalę miestiečiai dainuoja Te Deum, bet yra sukrėsti, kai šią šventą dieną randa žmogų, kuris dirba. Tai yra žydas Eleazaras, auksakalys ir pabėgėlis, kuris nepaiso krikščionių įstatymų, kurie kadaise pasiuntė jo sūnus ant laužo. Ruggiero, miestelio provostas maršalas, ruošiasi jį suimti, kai jį sustabdo Konstanco (Konstanco) tarybos pirmininkas kardinolas de Brogni. Brogni atpažįsta Eléazarą iš tų laikų, kai abu vyrai gyveno Romoje: Brogni tada buvo miesto magistras, vedęs ir mergaitės tėvas. Maždaug tuo metu, kai įgyvendino įstatymą, dėl kurio Eleazaras buvo išsiųstas į tremtį, Brogni per gaisrą prarado žmoną ir dukrą. Dabar Brogni siūlo atleisti, sakydamas Ruggiero, kad jų pavyzdys gali įkvėpti žydus kreiptis į krikščionių dievą. Jis netgi prašo Elezazaro atleidimo, kurio Eleazaras prisiekia niekada neduoti. Eleazaras turi dukrą, gražiąją Rachelę, mylimą dailininko Samuelio, kuris iš tikrųjų yra princas Leopoldas, imperatoriaus sūnus ir generolas, nugalėjęs husitus. Leopoldas maldauja Alberto, imperatoriškosios sargybos seržanto, neatskleisti savo tikrosios tapatybės, o kai miesto gyventojų minia juda toliau, jis surengia Reičel serenas. Kitą vakarą ji pakviečia jį prisijungti prie jos ir jos tėvo Velykų sederyje. Miestiečiams grįžtant laukti imperatoriškosios procesijos, minios pakliuvę Eleazaras ir Rachelė prieglobsčio ieško ant bažnyčios laiptų. Ruggiero juos pasmerkia, o miestiečiai grasina įmesti žydus į Bodeno ežerą. Kaip tik tuo metu atvyksta „Samuelis“ ir, Rachelės bei jos tėvo nuostabai, įtikina miestiečius jų pasigailėti.


II VEIKSMAS

Eléazaro namuose „Samuelis“ kartu su kitais švenčia Paschą. Eleazaras ragina Dievą nubausti visus jų išdavikus; Kai jis perduoda neraugintą duoną, "Samuelis", kurį pastebėjo Rachelė, leidžia savo gabalėlį nukristi ant grindų. Beldimas į duris gąsdina žydus, kurie paskubomis paslepia kiekvieną sederio pėdsaką prieš išslysdami iš nugaros. Eleazarui įsakius, „Samuelis“ lieka. Lankytojas yra krikščionė princesė Eudoxie, kuri atvyko nusipirkti iš Eléazaro nuostabios grandinėlės, kurią nori padovanoti savo vyrui Leopoldui, kurio ji nepažįsta. Slapstydamasis nuo jos Leopoldas gailisi ją išdavęs. Kitą vakarą sutikęs atnešti jai grandinę, Eléazaras pamato Eudoksie prie durų, o jam nesant Rachelė paprašo Leopoldo paaiškinti, kaip jam pavyko juos išgelbėti nuo minios. Jis žada grįžti ir pasikalbėti su ja privačiai.

Reičelė su nerimu laukia savo mylimojo. Pasirodo Leopoldas ir prisipažįsta esąs krikščionis. Ji primena jam, kad jo liaudies įstatymas numato mirtį kiekvienai žydei, kuri myli krikščionis. Jis sako, kad jis neketino kelti jos pavojaus, bet jo meilė jai buvo tokia didelė, kad jis negalėjo galvoti apie nieką kitą. Ji ruošiasi pabėgti su juo, kai Eléazaras juos sugauna. Matydamas, kad jo svetingumas buvo išduotas, o dukra susikompromituoja, Eleazaras įsiuto, bet nori atleisti savo kolegai žydui; jo pyktis yra neribotas, kai Leopoldas pripažįsta savo tikėjimą. Reičelė įsikiša, tvirtindama, kad ji pati kalta, kaip ir jos meilužis. Sujaudintas jos prašymų, Eléazar sutinka su tuoktis, bet Leopoldas atsisako vesti žydą. Eleazaras ragina Dievą prakeikti Leopoldą.


III VEIKSMAS

Savo rūmuose Eudoksija džiaugiasi, kad jos vyras saugiai grįžo iš kampanijos prieš husitus. Rachelė, sekusi Leopoldą į rūmus, bet nežinojusi tikrosios jo tapatybės, tikisi sužinoti daugiau; Eudoksija sutinka priimti ją kaip tarną. Juos pertraukia Leopoldas, dabar vilkintis kunigaikščiu; jis išsigando pamatęs Rachelę, nors ji jo neatpažįsta. Eudoksijus sveikina jį namo ir ragina pamiršti savo rūpesčius. Skelbiama šventė. Kaip princesė įsakė, Eleazaras atvyksta su grandine. Staiga Reičelė atpažįsta „Samuelį“, o kai Eudoksija padovanoja grandinę savo vyrui, Reičelė žengia į priekį ir paskelbia, kad Leopoldas nevertas gauti tokios brangios dovanos. Jis turėjo ryšių su žydų mergaite, už kurį jie abu turi mirti. Asmeniškai prašydamas Dievo smogti ir jam, Eléazaras reikalauja, kad Brogni imtųsi veiksmų. Kadangi Leopoldas nesigins, Brogni mano, kad kaltinimas yra teisingas, ir smerkia princą bei žydus, kurie pažeidė žmogaus ir Dievo įstatymus.

IV VEIKSMAS

Eudoksija pasikviečia kalinę Reičelę ir maldauja jos pasigailėti jų abiejų mylimo vyro. Rachelė atsako, kad žydas gali būti toks pat kilnus kaip krikščionis. Kai sargybinis praneša, kad Brogni atvyks, Eudoksija pasitraukia, manydama, kad turi Reičelės pažadą. Tačiau kai Brogni paklausia Rachelės, kaip ji paliudys Taryboje, ji jam tik atsako, kad žino savo pareigą prieš Dievą. Brogni ragina ją išgelbėti savo gyvybę atsisakant tikėjimo, tačiau ji atsisako. Brogni kreipiasi į Eléazarą, sakydamas, kad jis gali išgelbėti mergaitės gyvybę, jei išsižadės judaizmo; įžeistas Eléazaras atsisako, tada primena Brogni gaisrą, per kurį žuvo jo žmona ir vaikas. Mergina gyva, Eleazaras jam sako, globojama žydo. Brogni prašo jo atskleisti jos buvimo vietą, bet Eléazaras jį atstumia. Vienišas Eléazaras svarsto, kad nuo tada, kai Rachelė atėjo į jo gyvenimą, jis atsidavė jos laimei – ar dabar jis gali pasmerkti ją mirčiai? Iš pradžių jis nusprendžia ją išgelbėti, bet paskui išgirsta lauke minią, raginančią sudeginti žydus. „Jūs norite mūsų kraujo, krikščionys“, – šaukia jis, – vis dėlto aš ketinau perduoti Rachelę jums – ne, ne, niekada! Dievas, sako jis, parodė jam šviesą.


 V VEIKSMAS

Viešoje aikštėje Konstanco žmonės susirinko stebėti eretikų egzekucijos. Ruggiero pasakoja Eléazarui, kad Taryba pasmerkė mirti tik du žmones; Leopoldas buvo išsiųstas į tremtį. Kai Eleazaras šaiposi iš krikščioniškojo teisingumo veidmainystės, Rachelė pripažįsta, kad jos liudijimas išgelbėjo Leopoldą. Ji prašo savo tėvo neleisti krikščionims matyti jo verkiančio dėl jos. Budeliui žengiant į priekį, Eléazaras pasako Rachelei, kad priimdama krikščionybę gali išsigelbėti. Išdidžiai ji atsisako ir yra išvedama. Brogni dar kartą klausia Eléazaro, kas nutiko jo dukrai; kai minia riaumoja ir Rachelė įmetama į katilą, Eléazaras rodo į katilą ir šaukia: "Štai ji!"