Štai taip, vieną kartą, vieno žmogaus mintyse užgimė pasaka apie teatrą vaikams, kuris dovanotų tikėjimą stebuklu. Na, o visi, skaitantys pasakas tikrai patvirtins, kad anksčiau ar vėliau jos virsta tikrove. Taip nutiko ir šįsyk…
Vėlyvą 1958 m. saulėtą pavasario sekmadienį buvo suvaidinta pirmojo Lietuvoje valstybinio lėlių teatro premjera – spektaklis „Stebuklingas Aladino žibintas”, tarsi suteikiantis mums užuominą apie besipildančius paprastų žmonių norus.
Kas buvo šis paprastas nepaprastas žmogus, kurio norus išpildė džinas ir kokia iššūkių kupina buvo jo kelionė į savo svajonę?!
Tai Stasys Ratkevičius (1917 – 2010) ir jo ištikima gyvenimo palydovė žmona Valerija Gruodytė – Ratkevičienė (1916 – 2004).
Plačiau: Teatro įkūrėją nuo mažumės traukė muzika. Jis labai anksti išmoko groti smuiku, fortepijonu, vargonais. Vėliau rimtai susidomėjo medicina, įstojo į institutą, bet, kaip yra sakęs, „vis tik paviliojo muzika“, todėl nepabijojęs sekti širdimi, jis ėmėsi studijų Valstybinėje konservatorijoje, Vilniaus dramos studijoje, dainavo filharmonijos chore.
Kūrybinį kelią pradėjęs Klaipėdos dramos teatre, nestokojęs sėkmingų vaidmenų bei režisūrinių darbų, S. Ratkevičius brandino nurimti neleidžiančią svajonę – įkurti teatrą vaikams. „Važiuojant gastroliniais maršrutais nepaprastai jaudindavo didelis vaikų noras stebėti teatro spektaklius. Būriais susirinkę prie įėjimo į salę, jie ištisomis valandomis graudindavo durininką savo nuolatine malda: „Dėdule, įleisk!“ Bet galimybių tam nebuvo. Pjesės daugumoje skirtos tik suaugusiesiems, o ir spektaklių laikas gana vėlokas. Jiems reikia savo teatro… Suprantamo ir vaikiško,- nusprendžiau aš. Būtinai reikia!“, – apie priežastį, nulėmusią pasirinktą kelią atsiminimuose rašo lėlių teatro įkūrėjas S. Ratkevičius.
1956 m. Klaipėdoje palikęs pusšimtį sukurtų vaidmenų ir keletą režisuotų spektaklių, į dėžes sudėjęs lėles bandomajam vaidinimui, Stasys su žmona Valerija, atsisakiusia Klaipėdos dramos teatre vaidmenų, apie kuriuos daugelis aktorių galėjo tik svajoti, būsimasis Pasakų šalies Karalius, atvyko dirbti į Marijampolę (tuomet – Kapsuką) ir namų teatre ėmėsi įgyvendinti ilgai puoselėtas mintis. Taip pamažu jo slapta širdies svajonė ėmė įgauti formą.
“Kūrybą vaikams turi lydėti džiaugsmas ir gėrio teigimas, o forma tarnauti turiniui”- mąstė jis.
1957 m. įvyko bandomojo lėlių spektaklio „Užburtosios klumpės“ premjera. Ir jau 1958-aisiais S. Ratkevičius tapo naujai įsteigto Lėlių teatro vadovu. Būtent šiais metais žiūrovai ir išvydo pirmąjį režisieriaus spektaklį „Stebuklingas Aladino žibintas“(apie pirmuosius darbo metus Marijampolėje – ištraukos iš aktorės O. I. Stankevičienės atsiminimų).
1960 m. teatras persikėlė į Kauną, į tarpukariu pastatyto kino teatro „Odeon“ patalpas (sovietmečiu – „Baltija“, „Pionierius“).
Tai buvo jo ilgo ir nuostabaus kelio pradžia…
Per savo ilgą ir stebuklų, atradimų, kryžkelių ir nusivylimų kupiną gyvenimą S. Ratkevičius režisavo apie keturias dešimtis lėlių spektaklių (I. Štoko „Velnių malūnas“,V. Majakovskio „Misterija Buf“, P. Mančevo „Zuikių mokykla“, S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“, A. Popesku „Spindulėlis“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, S. Ratkevičiaus „Joniukas“ (pagal J.Biliūno pasakas), pelniusių tarptautinį pripažinimą ir atvėrusių Lietuvos lėlininkams kelią į užsienio scenas, žavėjusių tūkstančius vaikų ir suaugusiųjų, apkeliavusius mažiausius Lietuvos miestelius ir pasiekusius Lotynų Ameriką (S. Ratkevičiaus atsiminimai apie teatrą ir kūrybinę veiklą).
Tačiau nė vienos pasakos herojus neįveikia išbandymų vienas pats…
