Kristijonas Donelaitis ✝

evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750–1760 m., L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai.

K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko K. Donelaičio laiškai J. Jordanui (MII, 1 lietuvių, 1 vokiečių kalba), įrašai gimimo metrikų knygose (1743–1754 m., 1757–1770 m., 1774–1779 m., vokiečių kalba), žemių separacijos bylos dokumentai (1775–1778 m.), mokyklų vizitacijos, bažnyčios statybos, parapijos administravimo raštai (1756–1767 m.), autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios“ (1773–1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m., vertimasis iš vokiečių kalbos).