Studijų metais paveiktas M. Blondelio ir H. Bergsono idėjų tapo neokatalikybės sąjūdžio šalininku. Skleidė Vakarų demokratines ir kultūrines vertybes, neokatalikybės idėjas, modernizmo estetiką. Siekė, kad naujoji karta kurtų katalikybės principais grindžiamą Lietuvos modernųjį meną, galintį padėti tautai pasiekti kultūrinę nepriklausomybę, išlikti galimos kolonizacijos atveju. Aktyviai dalyvavo rašytojų draugijos veikloje, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Paskelbė kritikos straipsnių apie W. Blake‘ą, Ch. Baudelaire‘ą, A. Rimbo, S. Mallarme, P. Sezaną, P. Pikasą, O. Milašių, J. Aistį, išvertė A. Bazeno, A. Dodė, E. Jonesko, J. P. Sartro, Voltero kūrinių. Parašė eilėraščių, novelių, dramų, literatūros ir meno veikalų; sovietų okupacijos metais nespausdinti, liko rankraščiai.
Labiausiai žinomas kaip žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940) redaktorius. Šiame leidinyje siekė aprėpti plačias kultūros sferas: dailę, muziką, architektūrą, literatūrą. J. Keliuotis buvo pastebima figūra Kaune: telkė įvairių sričių menininkus ir mokslininkus bendram darbui, angažavo naujam mąstymui, diskusijoms, mokėjo derinti nuomones, numatyti tolimas kultūrinio darbo perspektyvas.
Pats daug rašė; gilinosi į meno istorijos, estetikos, lietuvių kultūros raidos ypatybes, kultūros uždavinius. Labiausiai domėjosi modernaus meno apraiškomis, rašė straipsnius apie garsiuosius pasaulio dailininkus ir poetus.
