Robertas Valseris (Robert Walser) yra vienas paslaptingiausių savo laikotarpio rašytojų. Pirmieji, 1898 m. pasirodę, eilėraščiai atvėrė R. Valseriui duris į Miuncheno ir Berlyno literatūrinius salonus. Savo trimis romanais Broliai Taneriai (Geschwister Tanner, 1907), Padėjėjas (Der Gehülfe, 1908) ir Jakobas fon Guntenas (Jakob von Gunten, 1909) jis pelnė šiokį tokį pripažinimą, tačiau jo nepakako įsitvirtinti Berlyno literatūriniame gyvenime.
1913 m., manydamas, kad jo kaip rašytojo karjera žlugo, sukūrė didžiąją dalį savo trumpųjų tekstų. Dalis jų buvo išleista: Mažoji proza (Kleine Prosa, 1917), Poeto gyvenimas (Poetenleben, 1918), Šalis jūroje (Seeland, 1920). Svarbiausiu šio kūrybos periodo kūriniu laikomas 1917 m. parašytas apsakymas Pasivaikščiojimas (Der Spaziergang). Tais pačiais metais parašytas romanas Tobold leidėjų nesudomino ir jo rankraštis dingo. 1921 m. pabaigto romano Teodoras rankraštis taip pat neišliko.
Nors jo vardas gan dažnai buvo minimas literatūros žurnaluose ir stambiuose dienraščiuose, dienos šviesą išvydo tik viena R. Valserio knyga – esė rinkinys Rožė (Die Rose, 1925). Daugelis tekstų, tarp kurių ir romanas Plėšikas (Der Räuber), parašytas 1925 m., bet išleistas tik 1972 m., išliko mikrografiniuose juodraščiuose. Iš viso išliko 526 lapai, prirašyti tokiu smulkiu šriftu, kad ilgai buvo manoma, jog tai užšifruoti tekstai. Per paskutiniuosius XX amžiaus 20 metų pavyko šiuos manuskriptus iššifruoti ir išleisti leidinyje iš 6 tomų Pieštukinės paraštės (Aus dem Bleistiftgebiet, 1985-2000).
