italų kompozitorius, žymus bel canto meistras, vienas reikšmingiausių XIX a. pirmosios pusės italų operos kūrėjų.
1806 m. G. Donicetis pradėjo mokytis nemokamoje muzikos mokykloje, kuriai vadovavo Džovanis Simonė Mairas (Giovanni Simone Mayr, 1763−1845), tuo metu Bergamo Švč. Marijos Didžiosios bažnyčios kapelmeisteris. Mokykloje G. Donicetis susipažino su Vienos kompozitorių kūryba. 1811 m. Dž. S. Mairas suorganizavo ir iš dalies parėmė G. Donicečio kontrapunkto mokslus pas tėvą Mateją Bolonijoje. Bolonijoje G. Donicetis pradėjo kurti operas (nei viena nepastatyta). 1817 m. G. Donicetis grįžo į Bergamą, kur Dž. S. Mairas suorganizavo sutartį dėl serijos operų pastatymo Venecijoje. 1817−1821 m. jis sukūrė grupę neoperinių kūrinių: kantatų, styginių kvartetų, orkestrinių simfonijų, keletą sakralinių kūrinių ir kūrinių pianinui.
1822 m. Dž. S. Mairas perdavė užsakymą G. Donicečiui operai Romoje. Jis sukūrė „Zoraidą di Granatą“, kurios premjera įvyko 1822 m. sausio 28 d. Argentinos teatre Romoje. Impresarijus Domenikas Barbaja užsakė operą Naujajam teatrui Neapolyje − G. Donicetis parašė „Čigonę“ (La zingara), kurios premjera įvyko 1822 m. gegužės 12 d. Tarp 1822−1827 m. G. Donicetis rašydavo po dvi–penkias operas kasmet, daugiausiai teatrams Neapolyje. Jo operos buvo pastatytos La Scala teatre Milane, taip pat − Romoje, Palerme ir Genujoje. Po 1827 m. G. Donicetis pradėjo diriguoti ir rūpintis kitų kompozitorių operų pastatymais Neapolyje.
1830 m. opera „Ana Bolena“, pastatyta rugpjūčio 23 d. Karkano teatre Milane, sulaukė didelės sėkmės ir tapo proveržiu G. Donicečio karjeroje bei kūrybiniame stiliuje. Jis siekė praplėsti savo galimybių ratą ir nutraukė sutartis su Neapolio teatrais. 1832 m. gegužės 12 d. Kanobianos teatre Milane pastatyta opera „Meilės eliksyras“ irgi sulaukė didelio pasisekimo. 1833 m. Romoje G. Donicetis parašė dvi operas ir pradėjo bendradarbiauti su jaunu baritonu Džordžiju Ronkoniu, kurio dramatinė balso jėga suteikė kompozitoriui galimybę pilnai išnaudoti šio tipo balso galimybes kompozicijose. Metų pabaigoje, gruodžio 26 d. La Scala teatre pastatyta opera „Lukrecija Bordžija“. 1834 m. kompozitorius sudarė sutartį su Neapolio San Karlo teatru įsipareigojęs rašyti po operą kasmet. 1835 m. jis keliavo į Paryžių Dž. Rosinio kvietimu prižiūrėti operos „Marinas Falieris“ pastatymo Italų teatre. Šis pastatymas nebuvo sutiktas palankiai, tačiau G. Donicetis Paryžiuje galėjo susipažinti su prancūziškąja „didžiąja opera“, kurias kūrė Dž. Mejerbejeris ir F. Halevi. Sugrįžęs į Neapolį G. Donicetis sulaukė didžiulės sėkmės su rugsėjo 26 d. San Karlo teatre pastatyta „Liučija di Lamermur“. Šis kūrinys iškėlė G. Donicetį tarp pirmaujančių to meto operos kūrėjų. Metų pabaigoje nelabai sėkmingas buvo „Marijos Stiuart“ pastatymas La Scala teatre Milane. 1836 m. vasario 4 d. La Fenice teatre Venecijoje pastatyta opera „Belizarijus“, kurioje G. Donicetis pabandė vienyti prancūzų „didžiosios operos“ bruožus su savo asmeniniu stiliumi.
1837 m. spalio 29 d. įvyko sėkminga operos „Robertas Deverė“ premjera Neapolyje. 1838 m., po to, kai Neapolio cenzoriai uždraudė operos „Polieuktas“ pastatymą, G. Donicetis išvyko į Paryžių pradėti naujo karjeros etapo. Per pirmuosius dvejus metus G. Donicetis tiesiog pavergė Paryžiaus publiką. Jo „Adelijos“ premjera 1841 m. Romoje patyrė fiasko. Dž. Rosinio kvietimu G. Donicetis keliavo į Boloniją diriguoti Rosinio „Stabat Mater“ atlikimą. Netrukus jam pavyko su sėkmingu operos „Linda di Šamuni“ pastatymu 1842 m. gegužę.
1843 m. opera „Donas Paskualė“ Italų teatre Paryžiuje sukėlė anšlagą, sėkmės sulaukė „Marijos di Rohan“ pastatymas Vienoje.
