Priklausė kairiųjų moksleivių draugijai – aušrininkams, tapo jų lyderiu.
1912 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Naujam Take“, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale „Vaivorykštė“. 1914 m. įstojo į Petrogrado miškų institutą. 1915 m. perėjo į Petrogrado imperatoriškojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1916 m. perėjo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. 1918 m. dėl suirutės ir bado po bolševikų Spalio perversmo nebaigęs studijų grįžo į Lietuvą. 1921 m. gavęs pašalpą studijoms išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924 m. apgynęs diplominį darbą apie lietuvių ir slavų liaudies dainų ryšius, gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1924–1940 m. dirbo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. 1929 m. vienas Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti steigėjų. 1932 m. suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
B. Sruogos namas-muziejus Žaliakalnyje
Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. Tais metais paskelbus dramos konkursą Vytauto Didžiojo 500-ųjų metinių proga (prizas 10 tūkst. litų), parašė dramą „Milžino paunksmė“ ir, būdamas tikras, kad laimės prizą, nusipirko automobilį. Premijos jis negavo, todėl po to ilgai mokėjo skolas už mašiną.
1939 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, tęsė universitetinį darbą, buvo paskirtas naujai įsikūrusios teatrologijos katedros vedėju. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų.
