buvo prancūzų kompozitorius, pianistas ir dirigentas. Jis dažnai siejamas su impresionizmu kartu su vyresniuoju amžininku Claude'u Debussy, nors abu kompozitoriai atmetė šį terminą. 1920-aisiais ir 1930-aisiais Ravelis buvo tarptautiniu mastu laikomas didžiausiu gyvu Prancūzijos kompozitoriumi.
Gimęs muziką mylinčioje šeimoje, Ravelis įstojo į pagrindinį Prancūzijos muzikos koledžą – Paryžiaus konservatoriją; jo negerai vertino konservatyvioji valdžia, kurios šališkas elgesys su juo sukėlė skandalą. Palikęs konservatoriją, Ravelis rado savo, kaip kompozitoriaus, kelią, kurdamas labai aiškų stilių, įtraukdamas modernizmo, baroko, neoklasicizmo ir vėlesniuose kūriniuose džiazo elementus. Jis mėgo eksperimentuoti su muzikine forma, kaip žinomiausiame jo kūrinyje „Bolero“ (1928), kuriame raidą užima kartojimas. Garsėjęs orkestravimo sugebėjimais, Ravelis atliko kai kurias orkestrines aranžuotes kitų kompozitorių fortepijoninei muzikai, iš kurių geriausiai žinoma jo 1922 m. išleista Musorgskio paveikslų parodoje versija.
Lėtas ir kruopštus darbuotojas Ravelis sukūrė mažiau kūrinių nei daugelis jo amžininkų. Tarp jo kūrinių į repertuarą įtraukiami kūriniai fortepijonui, kamerinė muzika, du koncertai fortepijonui, baleto muzika, dvi operos ir aštuoni dainų ciklai; jis nerašė nei simfonijų, nei bažnytinės muzikos. Daugelis jo kūrinių egzistuoja dviem versijomis: pirma, fortepijoninė partitūra, o vėliau – orkestruotė. Kai kurias jo fortepijoninės muzikos kūrinius, pvz., Gaspard de la nuit (1908), groti ypač sunku, o sudėtingi orkestriniai kūriniai, tokie kaip Daphnis et Chloé (1912), reikalauja meistriškos pusiausvyros atlikime.
Ravelis buvo vienas iš pirmųjų kompozitorių, pripažinusių įrašymo galimybes, kad jų muzika būtų pristatyta platesnei visuomenei. Nuo 1920-ųjų, nepaisant ribotos pianisto ar dirigento technikos, jis dalyvavo kelių savo kūrinių įrašuose; kiti buvo įrašyti jam prižiūrint.
