italų kompozitorius. Įvardijamas vienu iš didžiųjų italų operos kūrėjų. Garsiausios jo operos: „Bohema“, „Toska“, „Madam Baterflai“.
1865 m. Dž. Pučinis pradėjo mokslus Šv. Mykolo seminarijoje ir 1867 m. perėjo į Šv. Martyno seminariją, dainavo chore joje ir Šv. Mykolo bažnyčioje. 1872 m. jis pradėjo mokytis muzikos pas Karlą Džordžį (Carlo Giorgi) Pačinio institute, vėliau − pas Karlą Andželonį (Carlo Angeloni). 1873 m. pradėjo mokytis groti vargonais, vargonavo vietos bažnyčiose.
1876 m. Pizoje išgirdęs Dž. Verdžio operą „Aida“, Dž. Pučinis pasirinko operos kūrėjo kelią. 1878 m. jo „Credo“ bei motetas „Plaudite populi“ (abu vokalui, orkestrui ir chorui) buvo sėkmingai atlikti Lukos miesto globėjo Šv. Paulino šventės metu. 1880 m. Dž. Pučinis baigė Pačinio institutą Lukoje ir persikėlė į Milaną studijuoti konservatorijoje gavęs dalinę stipendiją, skirtą karalienės Margaritos Savojietės.
Konservatorijoje Dž. Pučinis rašė fugas vokalui, styginiams, dainas. Jo konservatorijos baigiamuoju kūriniu buvo „Capriccio sinfonico“.
1883 m. baigęs konservatoriją Dž. Pučinis viešėjo A. Ponkjelio kaimo sodyboje, kurioje sutiko poetą ir žurnalistą Ferdinandą Fontaną. Jie sutarė bendradarbiauti sukuriant operą „Vilos“ (pavadinimas pagal slavų mitologijos nimfas) žurnalo Teatro illustrato paskelbtam vieno veiksmo operos konkursui. 1883 m. lapkričio 4 d. daina „Storiella d'amore“ buvo išspausdinta žurnale La musica popolare ir tapo pirmuoju Dž. Pučinio publikuotu kūriniu. „Vilos“ nelaimėjo žurnalo konkurso ir prie jos pastatymo finansavimo paieškų tarp vietos aristokratų daugiausiai prisidėjo libretistas F. Fontana.1884 m. gegužės 31 d. įvyko operos „Vilos“ premjera Milano Teatro dal Verde. Ji sulaukė sėkmės, leidėjas Džulijus Rikordis (Giulio Ricordi, 1840−1912) pasiūlė ją publikuoti kaip dviejų veiksmų operą ir užsakė Dž. Pučiniui ir F. Fontanai naujos operos parašymą. Kritikai gyrė jaunojo kompozitoriaus talentą, Antonijus Gramola rašė: „Pučinis gali būti tas kompozitorius, kurio Italija laukė ilgą laiką“.
Tuo metu Dž. Pučinis dirbo ties opera „Edgaras“, kurios premjera įvyko 1889 m. balandžio 21 d. Milano teatre La Scala ir susilaukė pasisekimo. Didelę šlovę kompozitoriui atnešė jo opera „Manon Lesko“, kuri buvo pastatyta 1893 m. vasario 1 d. Turino Teatro Regio. Tais pačiais metais jis su Dž. Rikardžiu ir libretistais Luidžiu Ilika ir Džiuzepe Džiakoza pradėjo aptarinėti operos „Bohema“ sumanymą. 1894 m. „Manon Lesko“ pastatymai įvyko Milano La Scala teatre, teatruose Budapešte, Vienoje ir Londone.
Žymiausios Dž. Pučinio operos – „Bohema“ (1896), „Toska“ (1900), „Madam Baterflai“ (1904, premjera Milano La Scala operoje 1904-02-17). Jo „Madam Baterflai“ premjera patyrė visišką nesėkmę ir kompozitorius turėjo revizuoti jos partitūras.
Paskutiniuoju kūrybos periodu Dž. Pučinis sukūrė operas „Mergina iš Vakarų“ (1910), „Kregždė“ (1917), operų triptiką – „Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“ (1919). 1913 m. Vienoje jis apdovanotas Pranciškaus Juozapo imperatoriškojo ordino žvaigžde, 1917 m. Monako princas jam suteikė Šv. Karolio ordino Didžiojo karininko laipsnį. Dž. Pučinis mirė 1924 m. lapkričio 29 d. klinikoje Briuselyje, Belgijoje. Paskutinė ir nebaigtoji jo opera „Turandot“ buvo pastatyta 1926 m., jau po kompozitoriaus mirties. Šią operą užbaigė kurti Frankas Alfano. Šioje operoje gausu įspūdingų chorinių ir masinių scenų. Dž. Pučinis yra sukūręs „Messa di Gloria“ tenorui, baritonui, mišriam chorui ir orkestrui.
