XIX a. prancūzų kilmės Rusijoje išgarsėjęs šokėjas, baletmeisteris ir pedagogas.
Ankstyvieji gyvenimo bei karjeros metai prabėgo Bordo bei Madride. M. Petipa pasižymėjo savo ilga karjera vadovaujant rusų baletui. Nuo 1869 iki 1903 Marius Petipa vadovauja rusų baletui, šis laikotarpis yra vadinamas Petipa epocha.
Pasak Vytauto Grivicko, Marius Petipa beveik vienbalsiai pripažįstamas įtakingiausiu klasikinio baleto menininku.
Petipa kūryboje susijungia ir senosios baleto tradicijos (tęsiamos Jean Georges Noverre, Charles Lui Didelot, Julles Joseph Perrot tradicijos), ir baletmeisterio įvestos naujovės. Jo baletuose tradicijas išlaiko pantomima, kurios pagalba dėstomas siužetas, ir divertismentas spektaklio pabaigoje, tačiau jis buvo logiškai sujungtas su spektaklio siužetu. Marius Petipa nustatė baletinio spektaklio ir atskirų numerių struktūrą. Pantomiminiai ir šokio epizodai niekada nesusijungia, o eina paeiliui. Kiekvienas veiksmas yra logiškai užbaigtas siužeto, muzikos ir choreografijos atžvilgiu. Spektaklio kulminacija tapdavo grand pas ((gran pa) (didelis žingsnis) sudėtinga, turinti daug dalių muzikinė šokio forma, užgimusi romantizmo epochoje ir įgavusi užbaigtuma M. Petipa kūryboje), kuris poetiškai apibendrindavo ir atskleisdavo šokio technikos grožį, jame dalyvavo ir pagrindiniai solistai, ir demisolistai, ir kordebaletas. M. Petipa dėka vėl suklestėjo vyrų solistų šokis.
Marius Petipa sugalvojo pas de deux ((pa de dio) (žingsniai dviese) šokis dviese) struktūrą.
Choreografijos pagrindą jo baletuose sudaro akademinis klasikinis šokis. M. Petipa sujungė italų ir prancūzų baleto mokyklas, iš atlikėjų reikalavo idealaus atlikimo, tvarkingų pozicijų ir perėjimų. Svarbią vietą baletuose užima charakteriniai šokiai, kuriuos Petipa stilizavo pagal klasikinio šokio taisykles. Tokių šokių perkėlimas į baleto sceną istoriniu požiūriu yra nepaprastai reikšmingas M. Petipa nuopelnas
