XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje.
Gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį, kurio nariais buvo Mykolas Blūdžius (vėliau mokesčių departamento direktorius), Peliksas Bugailiškis, Antanas Garmus (gydytojas ir rašytojas), Kazys Gugis (advokatas, vienas „Naujienų“ steigėjų JAV), Antanas Kišonas (farmacininkas, LSDP veikėjas JAV), Ignas Končius (profesorius), Antanas Murma, Pranas Mažylis (profesorius), Antanas Rucevičius (rašytojas), R. Pacevičius (chemikas), Antanas Purėnas (profesorius), Kazys Šilinskis-Šilinis, D. Šukevičius, Antanas Žukauskas ir kiti. Parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir lietuvaitės“.
Jono Biliūno gimtoji sodyba-muziejus
1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Dorpato (dabar – Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. buvo pašalintas iš universiteto.
1901–1902 m. gyveno Šiauliuose, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė (1880–1978) 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Prisidėjo prie laikraščio „Darbininkų balsas“ leidybos, redagavo jo 1 ir 2 numerius.
1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūrą. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.
Tuo metu daug rašė. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. 1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. Parašė straipsnius apie literatūrą „Žemaitės paveikslai“ (1902 m., išsp. 1908 m.) „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ (1905 m.) ir kt. Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę, kur mirė ant žmonos rankų.