lietuvių diplomatas, rašytojas, lietuvių prozos modernintojas, artimas ekspresionizmui.
1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Petrograde, bet po kelių mėnesių grįžo į Maskvą studijuoti dailės, taip pat pratęsė dailės mokslus Krokuvoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo išsiųstas į Daniją. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje, kur rūpinosi lietuvių belaisviais, atsidūrusiais vokiečių užnugaryje. Dirbdamas sutiko savo būsima žmoną Idą, su ja susilaukė dviejų sūnų - Algirdo ir Augustino.
Kadangi mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs, po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Nuo 1919 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Danijoje, vėliau Suomijoje. Nuo 1922 m. – Norvegijoje. Vis dėlto diplomato darbas neužgesino kūrybinės ugnies: 1922 m. Berlyne pasirodė pirmasis Savickio apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, dirbo Suomijoje iki 1927 m.
1927–1929 m. tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune, tuo pačiu metu vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. vėl paskiriamas į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937 m. perkeltas dirbti į Rygą. 1938 m. tapo Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje Ženevoje.
Su žmona atostogaudamas Pietų Prancūzijoje, Mentono apylinkėse, Roquebrune vietovėje, rado didelę pušį, kuri jam priminė gimtinę. Ten nusipirko žemės sklypą ir pasistatė vilą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Savickis, netekęs diplomato darbo, toje viloje ir apsigyveno. Ją pavadino gimtojo miesto vardu - „Ariogala“. Namus pavertė tarsi muziejų: į medžius, tvoros nišas įkėlė medinių skulptūrų - rūpintojėlių, koplytėlių su Dievo Motina, kitų šventųjų. Namuose Lietuvą priminė brolio Antano padarytas ąžuolinis stalas, ant sienų kabantys Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko ir kitų garsių dailininkų paveikslai.
