engrų ir austrų kompozitorius, vienas žymiausių Vienos naujosios operetės kūrėjų. Garsiausiu jo kūriniu yra operetė „Linksmoji našlė“.
Jo dėdė užėmė vadovaujančias muziko pareigas mieste. F. Leharas grojo smuiku dėdės vadovaujame orkestre Moravijos Bad Ulersdorfo kurorte ir būdamas tik 12 metų pradėjo studijuoti Prahos konservatorijoje. 1888 m. užėmė smuikininko vietą Barmeno-Elberfeldo teatre Reino krašte. Pašauktas atlikti karinę tarnybą muzikavo kartu su tėvu ir 1890 m. buvo paskirtas 25-ojo pėstininkų pulko muzikos grupės vadovu Lučenece ir 1894 m. − jūros pėstininkų Puloje. Jis trumpai buvo metęs tarnybą, kai artėjo jo operos „Kukuška“ premjera Leipcige, tačiau operai patyrus nesėkmę, grįžo ir dirbo pulke Trieste. Po tėvo mirties jam atiteko postas Budapešte ir 1899 m. jis paskirtas 26-ojo pulko muzikos grupės vadovu, dėl ko persikėlė į Vieną.
Vienoje F. Leharas susilaukė sėkmės su valsais „Asklepijas“ ir „Auksas ir sidabras“. 1902 m. jis metė darbą kariuomenėje, dirbo dirigentu vasaros teatre Prateryje ir po to Vienos teatre. Šiame ir Karolio teatre buvo atliktos pirmosios F. Leharo operetės. 1905 m. operetė „Linksmoji našlė“ (Die lustige Witwe) susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Tai buvo pati sėkmingiausia operetė istorijoje ir sukėlė naują Vienos operečių populiarumo bangą užsienyje. Sekanti operetė „Vyras su trimis žmonomis“ (Der Mann mit den drei Frauen, 1908) nebuvo sėkminga, tačiau po to sekusios „Grafas Liuksemburgas“ (Der Graf von Luxemburg, 1909) ir „Čigoniška meilė“ (Zigeunerliebe, 1910) irgi susilaukė tarptautinio populiarumo. F. Leharas po to bandė kurti ambicingesnius temomis ir sudėtingesnius stiliumi kūrinius, tačiau jie publikos nesužavėjo. Pirmojo pasaulinio karo metu F. Leharas dirigavo kariuomenės muzikinėms grupėms. Po karo jo populiarumas smuko iš JAV paplitus įvairiems kitiems populiariosios muzikos žanrams. F. Leharas tarptautinį populiarumą susigrąžino pradėjęs bendradarbiauti su dainininku Richardu Tauberiu. Sekė sėkmingos operetės „Caraitis“ (Der Zarewitsch, 1927), „Frydrika“ (Friederike, 1928) ir populiariausia iš vėlyvųjų − „Šypsenų šalis“ (Das Land des Lächelns, 1929), kurioje įtraukta geriausiai žinoma F. Leharo daina su H. Tauberiu − Dein ist mein ganzes Herz (apytiksliai „Tu esi mano širdies atgaiva“).
Vėlyvaisiais metais F. Leharas užsiėmė savo operečių muzikos adaptavimu kino filmams ir sukūrė vienui vieną stambų kūrinį teatrui „Džudita“ (Giuditta), kuri pastatyta 1934 m. Vienos valstybiniame operos teatre su H. Tauberiu ir Jarmila Novotna pagrindiniuose vaidmenyse. Opera buvo transliuota per 120 radijo stočių. 1935 m. F. Leharas įsteigė savo leidybinę firmą „Glocken Verlag“, kad perimtų savo kūrinių leidybos teises iš bankrutavusio buvusio leidėjo. Jis supirkinėjo teises į savo kūrinius su pažymėtina išimtimi − teisių į „Linksmąją našlę“ jam nepavyko įgyti. Fašistinei Vokietijai okupavus Austriją ir Antrojo pasaulinio karo metu F. Leharas gyveno Vienoje ir Bad Išlyje. Jo padėtis buvo labai trapi, nes jo žmona buvo žydė ir keletas jo artimų kūrybinių bendradarbių žuvo koncentracijos stovyklose. A. Hitleris asmeniškai mėgo „Linksmąją našlę“ ir tikriausiai tai apsaugojo F. Leharą nuo persekiojimo. Po karo jam pradėjo grėsti įtarimai dėl bendradarbiavimo su fašistais, jis su šeima pasitraukė į Ciurichą Šveicarijoje, kur 1947 m. mirė jo žmona. F. Leharas mirė 1948 m. spalio 24 d. grįžęs Bad Išlį, kur palaidotas. Jo viloje Bad Išlyje įsteigtas F. Leharo vardo muziejus
