buvo Venesuelos muzikantas, laikomas vienu žymiausių Pietų Amerikos kompozitorių gitarai XX amžiuje.Antonio Lauro gimė Siudad Bolivare, Venesueloje. Jo tėvas Antonio Lauro Ventura, imigrantas iš Italijos, buvo kirpėjas, mokėjęs dainuoti ir groti gitara, todėl išmokė sūnų to, ką moka, bet mirė, kai Antonio dar buvo vaikas. Kai šeima persikėlė į Karakasą, Lauro tęsė formalias muzikos studijas (fortepijoną, kompoziciją) Academia de Música y Declamación, kur kompozitorius Vicente Emilio Sojo (1887–1974) buvo vienas iš jo mokytojų. 1932 m. koncertas, kurį Karakase atliko Paragvajaus gitaristas ir kompozitorius Agustínas Barriosas, padarė tokį didelį įspūdį jaunajam Lauro (jau įgudusiam liaudies gitaristui), kad jis buvo įtikintas atsisakyti fortepijono ir smuiko ir pasirinkti gitarą. Nuo 1933 m. Lauro mokėsi pas Raúlą Borgesą (1888–1967) ir buvo supažindintas su klasikinės gitaros repertuaru. Per ateinantį dešimtmetį Borgeso mokiniai taip pat bus Rodrigo Riera, José Rafael Cisneros ir Alirio Díaz. Šie kolegos, ypač Díaz, vėliau buvo atsakingi už Lauro kūrinių pristatymą tarptautinei auditorijai, supažindindami su šiais negirdėtais kūriniais, be kitų, Andrés Segovia, Leo Brouwer ir John Williams.Kaip ir daugelis savo kartos Pietų Amerikos gyventojų, Lauro buvo karštas kultūrinis nacionalistas, pasiryžęs gelbėti ir švęsti savo tautos muzikinį paveldą. 1935–1943 m. būdamas „Trio Cantores del Trópico“ nariu (Lauro dainavo bosine gitara ir grojo gitara ir cuatro), jis keliavo į netoliese esančias šalis, kad supažindintų juos su Venesuelos muzika. Lauro ypač traukė daugybė kolonijinių salonų valsų venezolanos (Venesuelos valsų), kuriuos praėjusiame amžiuje sukūrė patyrę nacionaliniai kompozitoriai, tokie kaip Ramón Delgado Palacios (1867–1902). Neabejotinai melodinga ir būdinga savita sinkopija (sukurta hemiola, kurioje du 3/4 taktai tampa vienu 3/2 taktu), tokia muzika buvo būtent tokia folklorinė žaliava, kurią Smetana, Bartók ar Granados iškėlė nacionalinio meno kategorijoje Europoje.Koncertas, kurio programą sudarė tik tokie garsaus venesueliečių pianisto Evencio Castellanos (1914–1984) valsai venezolanos (Venesuelos valsai), įtikino Lauro, kad ir gitaros repertuare turėtų būti panašių kūrinių. Tarp pirmųjų jo pastangų šiame žanre buvo kūriniai, vėliau žinomi kaip Tatjana, Andreína ir Natalija, sukurti 1938–1940 m.; jų momentinis populiarumas įkvėpė dar kitus. Be gitaros kūrinių, Lauro sukūrė dešimtis kūrinių orkestrui, chorui, fortepijonui ir balsui; daugelis jų lieka nepaskelbti. Retkarčiais jis eksperimentuodavo su šiuolaikinėmis kompozicijos technikomis, tačiau didžioji jo gitaros muzikos dalis iš esmės lieka Calle Real arba „pagrindinėje gatvėje“ – Lauro kartos muzikantų vartojamą posakį, nurodant tiesų ir tiesioginį kelią, neblaškantį harmoningų aplinkkelių.1948 m. generolo Marcoso Pérezo Jiménezo karinė chunta įkalino Lauro už jo principingą tikėjimą demokratija. Vėliau Lauro gūžtelėjo pečiais, sakydamas draugams, kad kalėjimas yra įprasta jo kartos Venesuelos vyro gyvenimo dalis. Jis tęsė kūrybą net kalėjime, o išėjęs į laisvę iškart sugrįžo koncertuoti su novatorišku profesionaliu klasikinės gitaros trio – ką tik susikūrusiu trio Raúl Borges. Vėlesniais dešimtmečiais Lauro kūriniai buvo leidžiami, įrašyti ir atliekami visame pasaulyje, o jo indėlis į jo tautos muzikinį gyvenimą buvo pripažintas ir pripažintas. Lauro buvo paskirtas gitaros profesoriumi keliose iškiliose mokyklose, įskaitant Juano José Landaetos konservatoriją, ir buvo paskirtas Venesuelos simfoninio orkestro, kuriame grojo ragu, prezidentu. Nepaisant kuklaus reikalavimo, kad jis yra kompozitorius, o ne atlikėjas, draugai jį įtikino leistis į solo koncertinį turą, kuris prasidėjo Venesueloje ir baigėsi pergalingu pasirodymu 1980 m. Londono Wigmore Hall. Prieš pat savo mirtį Karakase 1986 m. jam buvo įteiktas Nacionalinės muzikos apdovanojimas – aukščiausias jo šalies meno apdovanojimas.
