gimė 1885 m. Paragvajuje, o gitaros pradėjo mokytis būdamas 13 metų. Jis greitai tobulėjo ir virtuoziškai grojo pasirodymus, dėl kurių tapo legenda visoje Pietų Amerikoje.
Jo repertuarui ir kūrybai įtakos turėjo Fernando Sor, Beethovenas, Francisco Tárrega, to meto liaudies ir populiarioji muzika, todėl jo muzika apima plačią spalvų paletę. Praėjus maždaug trims dešimtmečiams po jo mirties 1944 m., įvyko Barrioso renesansas, buvo iš naujo atrasta daugybė jo įrašų ir transkripcijų.
Andresas Segovia, Leo Braweris ir Johnas Williamsas gerbė Barriosą, o Williamsas jį pavadino "didžiausiu visų laikų gitaristu ir kompozitoriumi". Daugelis iš 300 Barrioso kompozicijų vis dar atliekamos, o jis išsiskiria ir kaip įrašų pradininkas, ir kaip vienas didžiųjų XX a. gitaros virtuozų bei kompozitorių.
Pirmą kartą išgirdau Barriosą atliekant jo kompoziciją "Confesion" ir buvau priblokštas pažeidžiamumo, kuris ryškiai skleidėsi kūrinyje. Jis grojo jį kaip linijinę kelionę, kurioje užfiksuotas begalinis ilgesys. Kūrinyje "Confesion" jis naudoja alternatyvų derinimą (nuo žemo iki aukšto, D G D G B E), kuris palengvina jo platų harmoninį pojūtį.
Barrios dažnai naudojo alternatyvius derinimus, natūralias ir indukuotas harmonijas bei kitas gitaristines technikas, kurios atskleidė instrumento stipriąsias puses, o kartais naudojo plienines G, B ir E stygas dėl jų prieinamumo, ilgaamžiškumo ir skambesio.
Atstulbinanti Barrioso kompozicija "Madrigal Gavota" reikalauja techninio meistriškumo, tačiau jo virtuoziškumas niekada neiškeliamas į pirmą planą. Vietoj to jis visada teikia pirmenybę grožiui.
"Danza Paraguaya" dar kartą parodo Barrioso, kaip kompozitoriaus ir virtuozo, galią, džiugiai suteikiančią dviejų ar trijų gitaristų iliuziją.
Gražioje "Un Sueno en la Floresta" atsiskleidžia jo antžmogiškas tremolo, tačiau techniniai sugebėjimai niekada nesumenkina kompozicijos saldumo. Tai meilumo studija. Viskas, ką jis groja, yra nepaprasta ir lengva pamilti.
Įdomu tai, kad Barriosas sukūrė vado Nitsuga (Agustinas rašomas atvirkščiai) Mangorės alter ego. Save vadindamas "gitaros Paganini iš Paragvajaus džiunglių", jis koncertuodavo dėvėdamas vietinių gyventojų drabužius.
Barriosas susikūrė vado Nitsugos (Agustino, rašomo atvirkščiai) Mangorės alter ego
Barriosui tokio paaukštinimo nereikėjo. Jo stulbinantis virtuoziškumas ir muzikalumas galėtų stovėti patys savaime.
Sistengiau į savo repertuarą įtraukti Barrioso kūrinius, tarp jų "Confesion" ir "El Sueño de la Muñequita" ("Lėlės svajonė"). Nepaisant mano komforto zonos, kurioje groju "Telecaster", jo muzikos grojimas man suteikė didžiulį malonumą ir gilesnį supratimą apie gitarą.
Jeigu nesate susipažinę su Barriosu, ieškokite šių įrašų. Jo muzika yra dangaus siųsta.