D. Keidžas gimė Los Andželo centre esančioje Gerųjų samariečių (Good Samaritan) ligoninėje. Jo tėvas - Džonas Miltonas Keidžas (John Milton Cage, 1886-1964) buvo išradėjas, o motina - Lukrecija Harvey (Lucretia Harvey, 1885-1969) dirbo žurnalistinį darbą dienraštyje Los Angeles Times. Pirmąsias artimesnes muzikos pažinimo patirtis jaunajam D. Keidžui suteikė privatūs fortepijono mokytojai ir keletas giminaičių (ypač teta Phoebe Harvey James, supažindinusi jį su XIX a. fortepijonine kūryba). Nors vaikystėje būsimas kompozitorius mėgo muziką, labiau domėjosi skaitymo menu, literatūra. Iki 1928 m. D. Keidžas buvo įsitikinęs, tapsiąs rašytoju. 1928 m. D. Keidžas buvo įstojęs į Pomonos koledžą (teologijos kryptis), tačiau studijų nebaigė. Menininkas įtikino tėvus, kad kelionė į Europą būsimam rašytojui naudingesnė nei kolegijos studijos - čia jis praleido maždaug 18 mėnesių, išbandydamas įvairias meno formas (gotikos ir graikų architektūros, tapybos, muzikos, poezijos studijos). Be kita ko, jis pirmą kartą išgirdo ir šiuolaikinių kompozitorių (Igorio Stravinskio ir Pauliaus Hindemitho), labiau įsigilino į Johano Sebastiano Bacho muziką.
D. Keidžas buvo pasiruošęs grįžti į Ameriką, tačiau tėvai, su kuriais reguliariai susirašinėjo, patarė sūnui likti Europoje ilgiau. Keliaudamas kompozitorius aplankė įvairias vietas Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Maljorkoje D. Keidžas pradėjo kurti muziką (pasitelkė matematines formules, tačiau, nepatenkintas rezultatais, kompozicijų nebaigė).
Į JAV grįžęs 1931 m., menininkas teikė privačias paskaitas apie šiuolaikinį meną.
1933 m. - lūžio metai, kai nusprendžiama daugiausiai dėmesio skirti muzikai (ne tapybai) (D. Keidžas yra prisiminęs: „Žmonės, išgirdę mano muziką, galėjo daugiau pasakyti, nei pažvelgę į nutapytus paveikslus“). Menininko rutina tuo metu buvo labai varginanti - keturios valandos miego ir ketvirtą ryto prasidedančios kompozicijos studijos. Prabėgus keliems mėnesiams, D. Keidžas padarė didelę pažangą kompozicijos srityje. Arnoldas Šionbergas, pasiteiravęs jaunojo kūrėjo, ar šis skirtų savo gyvenimą muzikai ir išgirdęs teigiamą atsakymą, pasiūlė D. Keidžui nemokamas kompozicijos pamokas.
D. Keidžas mokėsi pas R. Buhligą (kompozicija), A. Vaisą (kompozicija, teorija), H. Kauelą (šiuolaikinė ir nevakarietiškoji muzika), A. Šionbergą (kontrapunktas). Nuo 1938 m. skaitė paskaitas apie eksperimentinę muziką ir grybus įvairiuose JAV universitetuose, koledžuose. 1956–1960 m. Niujorko Naujosios muzikos mokyklos docentas, 1966–1967 Sinsinačio universiteto profesorius, nuo 1968 m. Nacionalinio menų ir literatūros instituto narys. Nuo 1942 m. gyveno Niujorke, bendradarbiavo su M. Kaningamo modernaus šokio trupe, 1944–1968 m. buvo jos muzikos direktorius. 1949 m. gavo Gugenhaimo bei Nacionalinę menų ir literatūros akademijos stipendijas. Gastroliavo Europoje (1949, 1954, 1958, 1969 m.), Japonijoje (1962 m.). Vienas mikologų draugijos įkūrėjų Niujorke.
Džonas Keidžas buvo vienas ryškiausių 5-6 dešimtmečio JAV avangardizmo muzikos kūrėjų. Menininkas išplėtojo vadinamo preparuoto fortepijono (angl. prepared piano) techniką: tarp fortepijono stygų įdedama įvairių daiktų ir taip modifikuojamas instrumento tembras (I kūrinys „Bacchanale“, 1938 m.). 5 dešimtmetyje studijuodamas Rytų filosofiją, dzenbudizmą, Keidžas sureikšmino atsitiktinumą muzikoje: pvz., kūrinio „Music of Changes“ fortepijonui („Permainų muzika“, 1951) garsų aukštis, trukmė ir tembras parenkama pagal kinų „Permainų knygos“ (I Ching) brėžinius, metant monetą. „Theater Piece“ („Teatrinis kūrinys“, 1952 m.) laikomas pirmuoju hepeningu. Kompozitorius teigė, kad bet kokie aplinkos garsai yra muzika, vartojo neįprastas garso išgavimo priemones, grafinę notaciją. 1952 m. sukūrė pirmąjį kūrinį magnetofono juostai „Imaginary Landscape V“ („Įsivaizduojamas peizažas“). 1967–1969 su L. Hileriu sukūrė pirmąjį kompiuterinį kūrinį „HPSCHD“ (1-7 klavesinams ir 1-51 magnetofonui). Reikšmingiausiu savo kūriniu Keidžas laikė „4’33“ (1952 m.): vienas ar keli atlikėjai 4 minutes 33 sekundes tyliai būna scenoje.
