buvo suomių ir vokiečių kompozitorė.
Ingeborg Starck buvo suomių tėvų Margaretos Åkerman ir Otto Starcko (iš pradžių Tarkiain[en]) dukra, gyvenusių Sankt Peterburge, Rusijoje, kur jos tėvas, dvaro balnininkas, užsiėmė prekyba. Jos gimtoji kalba buvo suomių švedų. Nuo mažens demonstravusi muzikines dovanas, ji mokėsi fortepijono pas Nicolasą von Martinoffą ir Adolfą Henseltą, taip pat kompozicijos pas Constantiną Deckerį. Studijas baigė Veimare pas Franzą Lisztą. 1861 m. viešėdama Paryžiuje jos draugai buvo tokie kompozitoriai kaip Auberis, Berliozas, Rossini ir Wagneris (kuris savo autobiografijoje pakomentavo savo gražią išvaizdą). Tų pačių metų rugsėjį ji ištekėjo už bičiulio pianisto-kompozitoriaus Hanso Bronsarto fon Schellendorffo, Liszto rato nario, su kuriuo susipažino Veimare.
Ingeborg Bronsart von Schellendorf, kaip ji buvo žinoma dabar, gastroliavo Europoje kaip koncertuojanti pianistė iki 1867 m., kai buvo tikimasi, kad ji nutrauks darbą dėl jos vyro paskyrimo Hanoverio karališkojo teatro generaline direktore. Tačiau ji liko muzikiškai aktyvi – operos, kamerinės ir instrumentinės muzikos bei daugybės dainų kūrėja. Anksčiau ji buvo sukūrusi koncertą fortepijonui (1863), dabar prarastą. Per jos gyvenimą jos operos buvo sėkmingai statomos daugelyje Vokietijos teatrų. Jos sukurti kūriniai, kurie tuo metu buvo populiarūs, buvo jos „Kaizeris Vilhelmas Marchas“ (1871), „Singspiel Jery und Bätely“ (1873) ir opera „Hiarne“ (1891).
