Maksas Bruchas buvo vokiečių romantikos kompozitorius ir dirigentas, geriausiai žinomas savo smuikininko koncertu Nr. 1 g-mazore, kuris yra vienas populiariausių violino koncertų repertuare.
Maksas Kristijanas Frydrichas Bruchas gimė 1838 m. sausio 6 d. Kelne. Jo tėvas Augustas buvo teisininkas, vėliau Kelno policijos viršininkas. Muzikos M. Bruchas kartu su vienintele seserimi Matilda vaikystėje pramoko iš motinos. Tarp 7 ir 10 metų amžiaus rodė talentą tapybai, būdamas devynerių parašė pirmąją savo kompoziciją – dainą motinos gimtadienio proga. Vaikystėje jis rašė daug mažos apimties kūrinių, tačiau iš jų mažai kas išliko. Muzikos teorijos pagrindų pramoko pas tėvo draugą, prof. Heinrichą Breindenšteiną iš Bonos. Būdamas keturiolikos laimėjo Frankfurto prie Maino Mocarto fondo prizą, kas leido jam tęsti studijas Kelne. Jis buvo F. Hilerio ir K. Reinekės, F. Broinungo mokinys. Didžiausią ir ilgalaikę įtaką jam padarė mokymasis pas Ferdinandą Hilerį.
Pirmuoju reikšmingu M. Brucho kūriniu tapo 1858 m. pastatyta opera „Pokštai, gudrybės ir kerštas“ (Scherz, List und Rache, op. Nr. 1) J. V. Gėtės kūrybos motyvais. M. Bruchas bendrai lavinosi namie ir 1859 m. su rekomendacijomis buvo priimtas mokytis filosofijos Bonos universitete, kurį paliko po pusmečio. 1858–1861 m. dėstė Kelne. 1861 m. mirus tėvui šeimai padėjo tolimas giminaitis, pramonininkas Alfredas Krupas ir M. Bruchas galėjo keliauti po Vokietijos miestus, surasti ryšių su leidėjais.
1862–1880 m. M. Bruchas dirbo dirigentu Vokietijos miestuose. 1862−1864 m. gyvendamas Manheime M. Bruchas parašė kūrinius, kurie jį išgarsino tarp vokiečių publikos: operą „Lorelei“ (Die Loreley, libr. Emanuel Geibel) ir dainą vyrų chorui „Frithjof“. 1865−1867 m. buvo Koblenco dvaro muzikos direktoriumi ir parašė pirmąjį savo koncertą smuikui G minore (op. Nr. 26). Trečioji ir paskutinė M. Brucho opera „Hermionė“, sukurta 1870 m., nebuvo sėkminga. Sėkmės kompozitorius sulaukė su stambios apimties kūriniais chorui ir orkestrui „Gražioji Elena“ (Schön Ellen, 1867) ir „Odisėjas“ (Odysseus, 1872). 1867−1870 m. Zondershauzeno dvaro muzikos direktorius. Po to dirbo laisvai samdomu kompozitoriumi. 1878−1880 m. dirigavo Berlyne, 1883 m. Liverpulio filharmonijos draugijos, 1883–1889 m. – Vroclavo orkestrų draugijos dirigentas. Tarp paminėtinų kūrinių: „Škotiška fantazija“ (1880 m., smuikui ir orkestrui) ir „Kol Nidrei“ (1881 m., violončelei ir orkestrui). Su žmona Klara Tuček kompozitorius susilaukė keturių vaikų.
1891–1910 m. M. Bruchas dėstė Berlyno karališkojoje menų akademijoje; kompozicijos profesorius, nuo 1907 m. viceprezidentas. 1893 m. apdovanotas Kembridžo universiteto garbės daktaro laipsniu. M. Bruchas buvo gerbiamu, tačiau nelabai aukštai vertinamu to meto kompozitoriumi, o jo neigiamas požiūris į R. Vagnerio ir F. Listo kūrybą atitolino jį nuo tuometinės muzikinės kultūros.Jo F. Mendelsono ir R. Šumano muzikos tradicijų prisilaikymas lėmė, kad ir gyvenimo pabaigoje sukurti M. Brucho kūriniai skambėjo tarsi parašyti XIX a. viduryje. Per visą ilgą savo gyvenimą M. Bruchas liko ištikimas XIX a. vidurio romantizmo muzikos tradicijai, nepriėmė pokyčių ir gyvenimo pabaigoje tapo vis labiau izoliuota figūra muzikinėje kultūroje. Tarp jo mokinių Berlyne buvo Otorinas Respigis ir Ralfas Vonas Viljamsas. M. Bruchas mirė 1920 m. spalio 2 d. Frydenau (dabar Berlyno dalis).
M. Bruchas sukūrė 3 operas, tarp jų – „Lorelei“ (past. 1863 m.), 3 simfonijas, 3 koncertus smuikui ir orkestrui (nr. 1, g-moll, 1868 m.), kamerinės muzikos, chorų, dainų. Vertingiausią M. Brucho kūrybos dalį sudaro kantatos ir oratorijos, tarp jų „Odisėjas“ (1872 m.), „Arminijus“ (1875 m.), „Mozė“ (1894 m.), „Motinos žemės balsas“ (1916 m.). Kūryba turi vokiškojo romantizmo bruožų. Žinomiausiu jo kūriniu yra 1866 m. parašytas „Koncertas smuikui nr. 1 g-moll“ (op. nr. 26).
