buvo italų kompozitorius, pianistas, dirigentas, redaktorius, rašytojas ir mokytojas. Tarptautinė karjera ir reputacija paskatino jį glaudžiai bendradarbiauti su daugeliu garsiausių to meto muzikantų, menininkų ir literatūros veikėjų, be to, jis buvo geidžiamas klavišinių instrumentų instruktorius ir kompozicijos mokytojas.
Nuo pat mažens Busoni buvo puikus, kartais prieštaringas pianistas. Studijavo Vienos konservatorijoje, vėliau pas Wilhelmą Mayerį ir Carlą Reinecke. Trumpai dėstydamas Helsinkyje, Bostone ir Maskvoje, jis kaip virtuoziškas pianistas Europoje ir JAV atsidėjo kūrybai, dėstymui ir gastrolėms. Jo kūriniai apie muziką buvo įtakingi ir apėmė ne tik estetiką, bet ir mikrotonų svarstymus bei kitas novatoriškas temas. Nuo 1894 m. jis buvo įsikūręs Berlyne, tačiau didžiąją Pirmojo pasaulinio karo dalį praleido Šveicarijoje.
Ankstyvaisiais metais jis pradėjo kurti vėlyvojo romantizmo stiliumi, tačiau po 1907 m., kai paskelbė savo „Naujos muzikos estetikos eskizą“, jis sukūrė individualesnį stilių, dažnai su atonalumo elementais. Jo vizitai Amerikoje paskatino domėtis Šiaurės Amerikos vietinių genčių melodijomis, kurios atsispindėjo kai kuriuose jo darbuose. Jo kūriniai apima kūrinius fortepijonui, tarp jų – monumentalų fortepijoninį koncertą, ir kitų kūrinių, ypač Johanno Sebastiano Bacho, transkripcijas (išleista kaip Bach-Busoni leidimai). Jis taip pat parašė kamerinę muziką, vokalinius ir orkestrinius kūrinius bei operas – vieną iš jų, daktarą Faustą, paliko nebaigtą, kai mirė Berlyne, būdamas 58 metų amžiaus.
