Luidžis Kerubinis gimė 1760 m. rugsėjo 14 d. Florencijoje. Jis buvo dešimtasis iš 12 šeimos vaikų. Muzikos pramoko iš tėvo Bartolomėjo, dirbusio vietos teatre. Po to mokėsi pas įvairius vietos mokytojus. 1774 m. jo kantata La pubblica felicità buvo atlikta viešai Florencijos katedroje. Iš ankstyvųjų jo kūrinių išliko mišių fragmentai ir intermecas Il giocatore. 1778−1781 m. su erchercogo Leopoldo parama L. Kerubinis mokėsi pas Džiuzepę Sartį Bolonijoje ir Milane, ruošė arijas mokytojo operų antraeiliams vaidmenims. Parašė 20 antifonų ir litanijų Palestrinos stiliuje bei šešias sonatas klavesinui. 1779−1784 m. jis daugiausiai kūrė rimtąsias operas istoriniais siužetais, parašė motetą Nemo gaudeat (1781) ir penkių partijų madrigalą Ninfa crudel (1783). 1784 m. jis su anglų rėmėjo parama gavo kompozitoriaus postą Karaliaus teatre Londone, 1785−86 m. žiemą dirbo Anglijos karaliaus dvaro kompozitoriumi.
1786 m. vasarą L. Kerubinis persikėlė į Paryžių, kur šešerius metus gyveno kartu su smuikininku ir kompozitoriumi Dž. B. Viočiu. Abu kompozitoriai priklausė Marijos Antuanetės rateliui. 1787−1788 m. L. Kerubinis viešėjo Turine, kur sukūrė operą „Ifigenija Aulidėje“, susilaukusią teigiamų atsiliepimų. Greitai L. Kerubinis pradėjo rašyti operas prancūzų kalba, viso sukūrė 15 itališkų ir 14 prancūziškų operų. Jis dirbo operos grupės muzikiniu direktoriumi, opera Lodoïska (1791) susilaukė tarptautinės sėkmės. 1794 m. L. Kerubinis vedė Aną Seciliją Turet, su kuria susilaukė trijų vaikų. 1794 m. tikriausiai priėmė Prancūzijos pilietybę. 1795 m. jis tapo muzikos mokymo inspektoriumi Prancūzijos revoliucijos metu įsteigtoje Nacionalinėje muzikos konservatorijoje, 1794−99 m. laikotarpiu kūrė politinius himnus, maršus, 1797 m. parašė operą „Medėja“. Jo pirmoji opera-baletas „Anakreonas“ (Anacréon, ou L'amour fugitif) 1803 m. patyrė visišką nesėkmę. L. Kerubinis tai priėmė kaip operos teatro neprielankumą jam, kaip konservatorijos atstovui. 1805 m. jis keliavo į Vieną, kur dirigavo savo kūrinius ir, užėmus miestą Napoleonui − vedė renginius Šenbrune ir Vienoje. Sutiko J. Haidną ir L. van Betchoveną. Vienoje sukūrė operą „Faniska“. 1806 m. grįžęs į Paryžių L. Kerubinis porą metų buvo paveiktas depresijos, kuri ir vėliau jo gyvenime pasikartodavo. Manoma, kad jo karjerą Paryžiuje paveikė asmeninė Napoleono antipatija L. Kerubinio muzikai. Visgi kompozitorius ruošė muziką 1810 m. Napoleono ir Marijos Luizos Austrės vedybų proga bei 1811 m. gimus imperatoriaus sūnui.
1814 m. valdžią Prancūzijoje perėmus Liudvikui XVIII, L. Kerubinis parašė kantatų karaliaus sugrįžimo į Paryžių proga. Liudvikas XVIII jį paskyrė karališkosios kapelos vadovu ir apdovanojo Garbės legiono ordinu. 1815 m. jis išrinktas į Prancūzijos Instituto narius. Jis parašė „Rekviem C minore“ (1817 m. karaliaus Liudviko XVI nukirsdinimui atminti), „Mišias C mažore“ (1819 m. Liudviko XVIII karūnacijos iškilmėms, bet neatlikta), „Mišias A mažore“ (1825 m. Karolio X karūnacijos proga). 1822 m. L. Kerubinis buvo išrinktas Paryžiaus konservatorijos direktoriumi, kuriuo išbuvo iki mirties 1842 metais. 1833 m. parašė stambiausią ir paskutinę savo operą „Ali Baba“, tačiau ji patyrė nesėkmę ir nesugebėjo konkuruoti su D. Obero, Dž. Rosinio ir Dž. Mejerbejerio operomis. 1834−37 m. L. Kerubinis parašė grupę styginių kvartetų. 1835 m. jis publikavo teoretinį mokymo veikalą „Kontrapunkto ir fugos kursas“ (Cours de contrepoint et de fugue). Stilistiškai L. Kerubinis išliko klasicistiniu kompozitoriumi, jis priešinosi romantizmo muzikos formų dėstymui konservatorijoje. Liudvikas van Bethovenas laikė jį geriausiu gyvenančiu to meto kompozitoriumi. L. Kerubinis mirė 1842 m. kovo 15 d. Paryžiuje. Jo muzika ilgą laiką buvo primiršta, XX a. pabaigoje buvo susidomėta kai kuriais jo kūriniais: opera „Medėja“ (1797), „Rekviem D minore“ (1836).
