buvo prancūzų kompozitorius, Renesanso epochos redaktorius ir aranžuotojas, kuris daugiausia prisimenamas dėl bendravimo su žinomu spaustuvininku Pierre'u Attaingnant ir dėl instrumentinės muzikos.
Gervaise'o gyvenimas buvo mažai tyrinėtas, o detalės žinomos tik apie laikotarpį, kai jis veikė Paryžiuje kaip Attaingnanto asistentas. Pirmą kartą jis pasirodo apie 1540 m., minimas kaip kelių Attaingnant instrumentinių šokių knygų tituliniuose puslapiuose redaktorius. Po to, kai Attaingnant mirė 1551 m. pabaigoje arba 1552 m., Gervaise'as toliau padėjo Attaingnant našlei Marie Lescallopier-Attaingnant vykdyti jų leidybos verslą. Kur Gervaise'as ėjo po paskutinio leidinio Attaingnant vardu 1558 m., Nežinoma.
Išlikusią Gervaise kūrybą sudaro šansonai, daugiausia trims ar keturiems balsams, ir instrumentinė muzika, dažniausiai šokiai. Atrodo, kad jis visiškai neparašė sakralinės muzikos, o tai neįprasta to meto kompozitoriui. Atrodo, kad jis ne tik buvo kompozitorius, bet ir buvo instrumentinės muzikos natų natų novatorius: smuiko naudojimo instrukcijoje (1548 m., dabar dingęs), žinoma, kad jis sukūrė pirmąją alto tablatūrą Prancūzijoje.
Jo šansonai yra laisvai sukurti ir dažniausiai yra ilgų eilėraščių (pavyzdžiui, huitanų) dekoracijos. 1541 m. jis išleido dvidešimties šansonų rinkinį keturiems balsams. Likę tribalsiai šansonai yra ankstesnių jo kūrinių keturiems aranžuotės; Šis rinkinys pasirodė 1550 m. Stilistiškai viskas būdinga XX a. 4 dešimtmečio prancūzų šansono kompozicijai: polifoninė, bet glausta.
Jo instrumentinė muzika yra garsiausia jo kūrinių dalis. Didžioji dalis jo muzikos yra keturių dalių ir skirta šokiams. Pagrindinės naudojamos formos yra pavane, galliarde ir branle; ir branle veislės yra courant, gėjų ir paprastosios. Vienas iš jo pavanų, Pavane passemaize, apima garsiąją passamezzo antico boso liniją.
Jo instrumentinėje muzikoje melodijos paprastos, o tekstūra beveik visada homofoniška, todėl muzika idealiai tinka šokiams.
