Paul Hindemith ✝
MuzikantasProfesionalas
KompozitoriusProfesionalas
DirigentasProfesionalas
Biografija
Vokietijos kompozitorius, altininkas, smuikininkas, mokytojas ir dirigentas. Tarp žymiausių jo kūrinių yra dainų ciklas „Mergelės gyvenimas“ (1923 m.) ir opera „Dailininkas Matis“ (1938 m.).
Vaikystėje mokėsi groti smuiku. Jis įstojo į Frankfurto Hocho konservatoriją, kur mokėsi groti smuiku pas Adolfą Rebnerį (Adolf Rebner), taip pat dirigavimo ir komponavimo pas Arnoldą Mendelzoną (Arnold Mendelssoh) ir Bernardą Ziklisą (Bernhard Sekles). Iš pradžių pragyvenimui užsidirbdavo grodamas šokių grupėse ir muzikinės komedijos grupėse. 1914 m. Hindemitas tapo Frankfurto operos orkestro vadovo pavaduotoju, o 1914 m. paaukštintas iki vadovo. Nuo 1914 m. Rebnerio styginių kvartete jis grojo antruoju smuiku. 1921 m. jis subūrė Amaro kvartetą[1], kuriame grodamas altu, plačiai gastroliavo po Europą.
1922 m. keletas jo kūrinių groti Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos festivalyje Zalcburge, kur jis patraukė tarptautinės publikos dėmesį. Kitais metais Hindemitas pradėjo dirbti Donauešingeno festivalio organizatoriumi, rengdamas keleto avangardo kompozitorių, tokių kaip Antonas Vebernas ir Arnoldas Šionbergas, programas. 1927 m. paskirtas Berlyno muzikos akademijos profesoriumi. Hindemitas parašė muziką Hanso Richterio 1928 m. avangardo filmui „Vormittagsspuk“, taip pat jame ir vaidino. Deja garso takelis neišliko.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje jis lankėsi Kaire, keletą kartų Ankaroje, kur jis vadovavo Turkijos muzikinio ugdymo programos pertvarkai ir pirmiesiems mėginimams įkurti Turkijos valstybinį operos ir baleto teatrą. Jo kūriniai padarė didelę įtaką vėlesniajai Turkijos muzikų kūrybai. Dešimtmečio pabaigoje keletą kartų Amerikoje atliko alto ir viola d'amore solo pasirodymus.
Kompozitoriaus muzika nacių nežavėjo, jie nevengė viešai peikti jo muziką. Diskusijos, susijusios su jo veikla, nerimo, tad jis galop 1938 m. emigravo į Šveicariją (iš dalies dėl to, kad jo žmona buvo pusiau žydų kilmės).
1940 m. Hindemitas emigravo į Jungtines Valstijas, dėstė Jeilio universitete, skaitė paskaitas Harvardo universitete. 1946 m. jis tapo JAV piliečiu, bet 1953 m. sugrįžo į Europą, apsigyveno Ciuriche, kur dėstė universitete. Einant link gyvenimo pabaigos jis ėmė daugiau diriguoti, įrašė daugybę įrašų, daugiausia savos kūrybos. 1962 m. apdovanotas Balcano premija. Užsitęsus pablogėjusiai sveikatai (nors jis tęsė eilių rašymą iki pat mirties), Hindemitas mirė Frankfurte, nuo pankreatito, eidamas 68-uosius metus.
Kūryboje aprėpė įvairius žanrus, didelį dėmesį skyrė kamerinei muzikai. Jo kūrybos stiliui iš pradžių įtaką darė Šionbergo muzika ir ekspresionizmo meno srovė, bet vėliau jis perėjo prie neoklasikinės muzikos ir visiškai atsisakė Šionbergo požiūrio į muziką. Kūriniuose siekė įprasminti saikingą emocionalumą, vienodai ir motoriškumą, ir lyrizmą. Hindemitas ilgą laiką grojo Amaro kvartete altu, dalyvavo Zalcburgo kamerinės muzikos festivaliuose. Sonatas rašė smuikui, fortepijonui, altui, violončelei ir t. t. (sukurta bent po vieną sonatą visiems simfoninio orkestro instrumentams, išskyrus mušamuosius). Mėgo polifonines priemones, kurios geriausiai atsispindi cikle fortepijonui „Garsų žaidimas“ (Ludus tonalis).
Vaikystėje mokėsi groti smuiku. Jis įstojo į Frankfurto Hocho konservatoriją, kur mokėsi groti smuiku pas Adolfą Rebnerį (Adolf Rebner), taip pat dirigavimo ir komponavimo pas Arnoldą Mendelzoną (Arnold Mendelssoh) ir Bernardą Ziklisą (Bernhard Sekles). Iš pradžių pragyvenimui užsidirbdavo grodamas šokių grupėse ir muzikinės komedijos grupėse. 1914 m. Hindemitas tapo Frankfurto operos orkestro vadovo pavaduotoju, o 1914 m. paaukštintas iki vadovo. Nuo 1914 m. Rebnerio styginių kvartete jis grojo antruoju smuiku. 1921 m. jis subūrė Amaro kvartetą[1], kuriame grodamas altu, plačiai gastroliavo po Europą.
1922 m. keletas jo kūrinių groti Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos festivalyje Zalcburge, kur jis patraukė tarptautinės publikos dėmesį. Kitais metais Hindemitas pradėjo dirbti Donauešingeno festivalio organizatoriumi, rengdamas keleto avangardo kompozitorių, tokių kaip Antonas Vebernas ir Arnoldas Šionbergas, programas. 1927 m. paskirtas Berlyno muzikos akademijos profesoriumi. Hindemitas parašė muziką Hanso Richterio 1928 m. avangardo filmui „Vormittagsspuk“, taip pat jame ir vaidino. Deja garso takelis neišliko.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje jis lankėsi Kaire, keletą kartų Ankaroje, kur jis vadovavo Turkijos muzikinio ugdymo programos pertvarkai ir pirmiesiems mėginimams įkurti Turkijos valstybinį operos ir baleto teatrą. Jo kūriniai padarė didelę įtaką vėlesniajai Turkijos muzikų kūrybai. Dešimtmečio pabaigoje keletą kartų Amerikoje atliko alto ir viola d'amore solo pasirodymus.
Kompozitoriaus muzika nacių nežavėjo, jie nevengė viešai peikti jo muziką. Diskusijos, susijusios su jo veikla, nerimo, tad jis galop 1938 m. emigravo į Šveicariją (iš dalies dėl to, kad jo žmona buvo pusiau žydų kilmės).
1940 m. Hindemitas emigravo į Jungtines Valstijas, dėstė Jeilio universitete, skaitė paskaitas Harvardo universitete. 1946 m. jis tapo JAV piliečiu, bet 1953 m. sugrįžo į Europą, apsigyveno Ciuriche, kur dėstė universitete. Einant link gyvenimo pabaigos jis ėmė daugiau diriguoti, įrašė daugybę įrašų, daugiausia savos kūrybos. 1962 m. apdovanotas Balcano premija. Užsitęsus pablogėjusiai sveikatai (nors jis tęsė eilių rašymą iki pat mirties), Hindemitas mirė Frankfurte, nuo pankreatito, eidamas 68-uosius metus.
Kūryboje aprėpė įvairius žanrus, didelį dėmesį skyrė kamerinei muzikai. Jo kūrybos stiliui iš pradžių įtaką darė Šionbergo muzika ir ekspresionizmo meno srovė, bet vėliau jis perėjo prie neoklasikinės muzikos ir visiškai atsisakė Šionbergo požiūrio į muziką. Kūriniuose siekė įprasminti saikingą emocionalumą, vienodai ir motoriškumą, ir lyrizmą. Hindemitas ilgą laiką grojo Amaro kvartete altu, dalyvavo Zalcburgo kamerinės muzikos festivaliuose. Sonatas rašė smuikui, fortepijonui, altui, violončelei ir t. t. (sukurta bent po vieną sonatą visiems simfoninio orkestro instrumentams, išskyrus mušamuosius). Mėgo polifonines priemones, kurios geriausiai atsispindi cikle fortepijonui „Garsų žaidimas“ (Ludus tonalis).
Atstovaujamos kultūros:
Profesijos
Muzikantas
ProfesionalasKompozitorius
ProfesionalasDirigentas
Profesionalas