vienas žymiausių italų kompozitorių, kurio kūryba jau peržengia Renesanso ribą.
Jo operos ir stambios formos vokaliniai instrumentiniai kūriniai būdingi baroko stiliui.
Gimė 1567 m. Kremonoje (Šiaurės Italija), tėvas buvo gydytojas. Muzikos mokėsi pas Kremonos katedros kapelmeisterį ir garsų to meto kompozitorių Marką Antonio Indženjeri. Nuo 1590 m. tarnavo Mantujos hercogo Vinčenco I Goncagos dvare, buvo muzikos mokytoju, dainininku, atlikėju. Su hercogo kapela aplankė Vengriją, Flandriją, Insbruką, Prahą, Lincą ir Vieną. Išsivadavęs nuo tarnystės, 1613 m. pradėjo vadovauti Venecijos Šv. Morkaus katedros kapelai (maestro di cappella). Kaip Renesanso atstovas paliko puikią chorinės polifonijos – motetų ir madrigalų (apie 200) – kūrybą. Kaip baroko kompozitorius – ankstyvųjų operų pavyzdžius.
K. Monteverdžio kūryboje madrigalai turi išskirtinę vertę – būtent jo kompozicijos nulėmė esminius šio žanro stilistinius pokyčius. Dabar tai jau nebe polifoninis vokalinis ansamblis, o vieno, dviejų ar daugiau balsų daina su instrumentiniu pritarimu.
