XIX a. italų kompozitorius, žinomas opera „Džokonda“, atliekama iki šių laikų.
Amilkarė Ponkjelis gimė 1834 m. rugpjūčio 31 ar rugsėjo 1 d. Paderno Fazolaro (dabar Paderno Ponkjelis, pervadintas kompozitoriaus garbei) kaime netoli Kremonos. Jo tėvas buvo krautuvės savininkas ir grojo vargonais kaimo bažnyčioje. Muzikos A. Ponkjelis pramoko iš tėvo ir iš gretimo kaimo vargonininko. Parėmus pasiturinčiam rėmėjui 1843 m. A. Ponkjelis pradėjo mokytis Milano konservatorijoje ir dar tik 10 metų būdamas sukūrė pirmąją simfoniją, tiesa, be orkestruotės. 1854 m. užbaigęs konservatoriją A. Ponkjelis dirbo muzikos mokytoju Kremonoje ir vargonininku vietos Šv. Marijos bažnyčioje, buvo susijęs su vietos Teatro della Concordia, kuriame 1856 m. įvyko jo pirmosios operos „Sužadėtiniai“ (I promesi sposi, pagal A. Mandzonio romaną) premjera. Opera sutikta entuziastingai, tačiau sekantys kompozitoriaus projektai buvo nesėkmingi. Nuo 1862 m. jis vadovavo Pjačencos savivaldybės muzikinei grupei, nuo 1864 m. − Kremonos. Vadovavo operų pastatymams, 1867 m. nesėkmingai pretendavo į kompozicijos profesoriaus postą Milano konservatorijoje.
1872 m. A. Ponkjelio karjeroje įvyko proveržis, kai opera „Sužadėtiniai“ su kai kuriais pakeitimais ir naujai paruoštu poeto Emilijo Pragos libretu sulaukė sėkmės Milano Teatro Dal Verme scenoje. Leidėjas Džulijus Rikordis planavo A. Ponkjeliui sėkmingą karjerą kaip Dž. Verdžiui. Jis užsakė operą su Antonijo Gislanconio parašytų libretu „Lietuviai“ (I lituani, pagal A. Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“), kurios ištaiginga premjera įvyko Milano La Scala teatre 1874 m. kovą. Tų pačių metų pabaigoje A. Pjonkelis vedė dainininkę, sopraną Teresą Brambilą, su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dukters. 1876 m. La Scala teatre pastatyta opera „Džokonda“ (La Gioconda, libretistas Arigas Boitas, pagal V. Hugo pjesę „Andželas, Padujos tironas“) tapo brandžiausiu A. Pjonkelio kūriniu ir prireikė trejų metų, kol kompozitorius galutinai ištobulino jos formas. Operos baletas „Valandų šokis“ (Danza delle ore) yra geriausiai atpažįstamas A. Ponkjelio kūrybos fragmentas iki šių laikų, soprano romansas Cielo e mar pasižymėjo originalumu. Sekančios A. Ponkjelio operos „Lina“ (1877), „Sūnus palaidūnas“ (Il figliuol prodigo, 1880) nebuvo sėkmingos, kaltintos senamadiškumu, veiksmo lėtumu. 1880 m. A. Ponkjelis pradėjo dėstyti kompoziciją Milano konservatorijoje. Tarp jo mokinių buvo Džakomas Pučinis ir, trumpai, Pjetras Maskanjis, kurie abu paliko šiltus atsiliepimus apie A. Ponkjelį. Jis tarpininkavo dėl libreto pirmajai Dž. Pučinio operai. 1882 m. jis tapo Švč. Marijos Didžiosios bazilikos Bergame vargonininku, kurioje sukūrė grupę sakralinių kūrinių, tarp kurių svarbiausia rauda „Jeremijo apraudojimas“ (Lamentazioni di Geremia, 1885).
1885 m. A. Ponkjelis lankėsi Sankt Peterburge, kur Marijos teatre buvo pastatytos operos „Džokonda“ ir „Lietuviai“ (pavadinimu „Aldona“). Jo paskutinė opera „Marion Delorm“ buvo nesėkminga nepaisant Dž. Verdžio patarimų. Dž. Verdis iš pradžių skeptiškai vertino A. Ponkjelio sugebėjimus, tačiau jo nuostatos buvo paneigtos „Džokondos“ triumfo. Amilkarė Ponkjelis mirė 1886 m. sausio 16 d. Milane. Jo mirtis buvo paminėta visoje Italijoje
