rusų kompozitorius. Kūrė simfonijas, operas, muziką kino filmams.
Jis buvo gerai išsilavinęs. Mokėjo 3 užsienio kalbas, nuo vaikystės skambino fortepijonu. Pirmąsias muzikos teorijos ir harmonijos žinias gavęs iš R. Gliero, 1904 m. trylikametis Prokofjevas įstojo į Peterburgo konservatoriją. Čia mokėsi muzikos teorijos ir kompozicijos pas A. Liadovą ir N. Rimski-Korsakovą.
1909 m. baigė kompozicijos klasę ir pas A. Jasipovą toliau studijavo fortepijoną. Tuo metu jis jau buvo parašęs nemažai kūrinių fortepijonui, kurių brandžiausias – I koncertas fortepijonui ir orkestrui – išgarsino Prokofjevo vardą. 1914 m., aukso medaliu užbaigęs fortepijono studijas, Prokofjevas išvyko į Londoną. Jaunasis kompozitorius Diagiliavo užsakymu parašė du baletus: „Ala ir Lolis“ ir „Sakmė apie juokdarį“.
Grižęs i Peterburgą, 1916 m. Prokofjevas sukuria operą „Lošėjas“, o kitų metų vasarą parašo „Klasikinę simfoniją“, fortepijoniniu pjesiu ciklą „Akimirkos“ ir I koncertą smuikui.
1918 m. pavasarį išvyko į koncertinę kelionę po Ameriką ir išbuvo užsienyje 15 metų. Ten daug koncertavo kaip pianistas ir dirigentas‚ tapo pasauline įžymybe. Amerikos ir Europos miestuose buvo statomos jo operos ir baletai, grojami simfoniniai kūriniai. Užsienyje parašė daug fortepijoninių pjesių, simfonijų.
1933 m. visam laikui grįžo į gimtąjį kraštą. Apsigyveno Maskvoje ir iškart įsijungė į aktyvią muzikinę veiklą. Tėvynėje Prokofjevas pirmiausia sukūrė baletą „Romeo ir Džiuljeta“. 1939 m. Stalino šešiasdešimtmečio progą parašė kantatą „Zdravica“.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Prokofjevas dar tobulino savo pamėgtus kūrinius – operą „Karas ir Taika“ ir baletą „Sakmė apie akmeninę gelę“. Paskutinės šio baleto natos buvo įrašytos į partitūrą kompozitoriaus mirties dieną – 1953 m. kovo 5 d. Kadangi Prokofjevas mirė tą pačią dieną, kaip ir Stalinas, jo laidotuvės buvo labai kuklios, o žinia apie jo mirtį išplatinta tik po kelių mėnesių.
Sergejus Prokofjevas ir Mstislavas Rostropovičius
Nepaprastai gausus ir įvairus yra Prokofjevo kūrybinis palikimas. Jis parašė 8 operas: “Meilė trims apelsinams“, “Semjonas Kotka“, “Sužadėtuvės vienuolyne“,“Karas ir Taika“… 7 baletus: “Romeo ir Džiulijeta“ yra vienas populiariausių, 7 simfonijas, 10 instrumentinių koncertų, daugiau kaip 30 simfoninių siuitų ir vokalinių simfoninių kūrinių, 15 sonatų įvairiems instrumentams, instrumentinių ansambliu, daugybę pjesių fortepijonui, romansų ir muzikos kino filmams bei dramos spektakliams. Dauguma tų kūrinių skamba pasaulio scenose.
Sergejaus Prokofjevo kūryba aprėpia beveik visus muzikos žanrus, tarp kurių ypač svarbi muzika teatrui. Sergejaus Prokofjevo muzikos stiliui būdinga intensyvi raida, kuri atspindėjo įvairias XX amžiaus meno kryptis, tarp jų svarbiausia – neoklasicizmas, kurio raiška buvo labai individuali. Kūrybos kelią pradėjo maištingu protestu prieš akademiškumą, simbolistines impresionistiškas tendencijas – tuo buvo artimas J. Stravinskiui, P. Hindemitui, B. Bartokui.
Muzikai būdinga optimizmas, valingumas, veržli energija. Vengiama tiesioginio etnografiškumo, buitiškumo. Ypač svarbi ryškiai akcentuota ritmika. Melodija individuali, charakteringa. Rašė tonalią muziką, praplėtė mažoro-minoro sistemą, iki 12 garsų chromatinės tonacijos, vartojo polidermiškumą polifoniškumą. Operose ir vokalinėje kamerinėje muzikoje išplėtojo rečitatyvo techniką.
