italų baroko kompozitorius ir muzikantas. Laikomas neapolitietiškos operinės muzikos mokyklos įkūrėju. Šiuo metu labiau prisimenamas kaip vieno garsiausių XVIII a. kompozitorių klavyrui Domenico Scarlatti tėvas.
Alesandras Skarlatis gimė 1660 m. gegužės 2 d. Palerme. Tėvas Pietro Scarlata buvo tenoras, motina Eleonora d’Amato kilusi iš muzikantų giminės. 1672 m. šeima nuo epidemijos Palerme persikraustė į Romą. Tėvas mirė Pietro mirė arba iškart prieš tai, arba iškart po to. Jo draugas Marc' Antonio Sportonio rėmė šeimą ir Alesandro muzikinį lavinimą. 1678 m. balandžio 12 d. Alesandras vedė Antonia Maria Vittoria Anzaloni. Pora gyveno didžiojo Romos menininko Gian Lorenzo Bernini rūmuose. Tikriausiai tam tarpininkavo tolimas giminaitis Cosimo Scarlatti, kuris dirbo Berniniui. 1679 m. sausio 11 d. porai gimė pirmasis sūnus Pietras. Jo krikštatėviu buvo Berninio sūnus Filipas.
1678 m. Alesandras Skarlatis gavo kapelmeisterio postą San Giacomo degli Incurabili bažnyčioje po kelių mėnesių nuo vedybų. Pirmoji jo opera „Gli equivoci nel sembiante“ buvo atlikta privačiai iškart po to. Opera buvo sėkminga ir pastatyta kituose miestuose (Romoje tuo metu viešieji teatrai buvo uždaryti). Alesandras rašė muziką kilmingiesiems ir rėmėjui kardinolui Benedetto Pamphili. 1680 m., ar dar prieš tai, Alesandras tapo Romoje gyvenusios Švedijos karalienės Kristinos kapelmeisteriu. 1682 m. užėmė kapelmeisterio postą San Girolamo della Carità bažnyčioje.
Alesandras Skarlatis patraukė rėmėjų iš Neapolio, Madalonio hercogo ir Karpijo markizo dėmesį. Tikriausiai su jų parama jis persikėlė į Neapolį, kur po 1684 m. vasario 12 d. mirusio Pietro Andrea Ziani buvo paskirtas karališkosios kapelos kapelmeisteriu. Alesandro kūriniai susilaukė didelės sėkmės Neapolyje, ne be vietinių pavydo. Visgi jam buvo sunku išlaikyti didelę šeimą. Neapolyje jam gimė 5 vaikai, iš kurių pirmasis buvo 1685 m. spalio 26 d. gimęs Domenico Scarlatti. Būdamas Neapolyje Alesandras palaikė ryšius su Roma. 1690 m. Romoje buvo atlikta jo opera. Rėmėju tapo kardinolas Pietro Ottoboni. Alesandro sūnus Pietras tapo kompozitoriumi, Domenikas rodė išskirtinį talentą. Jo dukterys dainavo privačiai. 1701 m. Alesandras bandė trauktis iš Neapolio, tikriausiai dėl prasidėjusio Ispanijos įpėdinystės karo, tačiau vicekaralius jo neišleido. 1702 m. Ispanijos ir Neapolio karaliaus Pilypo V lankymosi Neapolyje proga Alesandras parašė serenadą „Clori, Dorino e Amore“ ir operą „Tiberio Imperatore d’Oriente“.
Kelionių į Florenciją ir Romą metu Alesandras tikėjosi rasti geresnių postų, tačiau buvo nuviltas. Florencijos hercogas Ferdinandas Medičis jam nesuteikė jokių postų, o Romoje Alesandru teko užimti kuklų kapelmeisterio padėjėjo postą Congregazione dell’Oratorio di San Filippo Neri bendruomenėje. 1703 m. Alesandras tapo Santa Maria Maggiore choro vadovo padėjėju. Alesandrui šie postai nebuvo labai naudingi. 1702-06 m. jis parašė keletą operų Florencijos hercogui Ferdinandui Medičiui (Romoje tuo metu operų pastatymai buvo uždrausti popiežiaus). Alesandras aplankė hercogą, matyt, dar su tikslu proteguoti sūnų Domeniką, tačiau kelionė buvo nesėkminga. Jis paliko postą Santa Maria Maggiore bažnyčioje (posto kongregacijoje jau buvo atsisakęs 1705 m.) ir išvyko į Veneciją, kur su kardinolo Ottoboni parama buvo pastatytos dvi jo operos. Po to grįžo į Romą. pakeliui buvo apsistojęs Urbine, kur aplankė sūnų Pietrą ir parašė laišką Ferdinandui Medičiui prašydamas paramos, tačiau hercogas nieko konkretaus nepasiūlė. 1707 m. Alesandras grįžo į Romą, kur su kardinolo Pietro Ottoboni tarpininkavimu gavo kapelmeisterio vietą Santa Maria Maggiore bažnyčioje mirus ankstesniajam. Užsakymų Romoje buvo nedaug, o užmokestis už darbą bažnyčioje nepakankamas. Tikriausiai Alesandras ieškojo galimybių grįžti į Neapolio dvarą.
1708 m. liepos 7 d. Neapolio kontrolė perėjo Austrijai. Alesandras parašė laišką naujajam vicekaraliui kardinolui Vincenzo Grimani, kuriame tikino, kad pasitraukti iš Neapolio turėjo dėl grasinimų savo gyvybei. Vincenzo Grimani tikriausiai pasinaudojo proga susigrąžinti garsų muzikantą atgal. Jo sūnui Pietrui parūpino vargonininko postą. Neapolyje tuo metu buvo išpopuliarėjo komiškos operos, kurių Alesandras nebuvo pratęs rašyti ir šį žanrą išbandė tik 1718 m. pastatytoje operoje „Il trionfo dell’onore“. Jo operos buvo statomos Romoje. 1716 m. popiežius Klemensas XI suteikė jam kavalieriaus titulą (pakėlė į riterius). Skarlatis per savo gyvenimą parašė apie 115 operų (didelės dalies partitūros neišlikusios), bent 600 kantatų ir kitų kūrinių. Nepaisant didelio produktyvumo jis nuolat turėjo finansinių problemų ir mirė 1725 m. spalio 22 d. Neapolyje palikdamas šeimą skurde. Jo garsiausiomis operomis įvardijamos „Mitridate Eupatore“ (1707), „Telemaco“ (1718) ir „Griselda“ (1721). Šiais laikais atliekamos jo „Šv. Secilijos mišios“ (1721). Motetas „Tu es Petrus“ buvo atliktas Napoleono karūnavimo imperatoriumi 1803 m. ceremonijoje. Alesandras Skarlatis palaidotas Santa Maria di Montesanto bažnyčioje Neapolyje.
