Nuo 1948 m. Kropfreiteris mokėsi Petrinumo katalikiškoje vyskupijos gimnazijoje, kur įgijo pirmąjį muzikinį išsilavinimą. Iškart po gimnazijos baigimo 1953 m. jis įstojo į Švento Florijono augustijonų kanauninkų vienuolyną; dėl nepaprasto muzikinio talento jam buvo nustatytas choro brolio statusas, nes Kropfreiteris nestudijavo teologijos ir nebuvo įšventintas į kunigus. Vienuolyne muzikos teorijos jį iš pradžių mokė vargonininkas Johannas Krichbaumas. 1955-1960 m. jis studijavo kompoziciją ir vargonus Brucknerio konservatorijoje Lince ir Vienos muzikos akademijoje. Baigęs muzikos studijas, buvo paskirtas Švento Florijono vienuolyno vargonininku; šias pareigas ėjo iki pat mirties. Kurį laiką jis taip pat buvo Švento Florijono berniukų choro mokytojas, o nuo 1966 m. - vienuolyno choro (Regens Chori) vadovas. Mirė Šv. Florijono bažnyčioje 2003 m., sulaukęs 68 metų. Kropfreiteris sukūrė gausią vargonų kūrybą, todėl jis yra vienas svarbiausių XX a. austrų vargonų kompozitorių. Jis padėjo Švento Florijono vienuolynui tapti dar žinomesniam. Sukūrė keletą orkestrinių kūrinių (tarp jų vargonų koncertus, 3 simfonijas), mišias, bažnytinę muziką, chorinę muziką, kamerinę muziką ir vargonų muzikos kūrinius (tarp jų Toccata francese, Signum, daug įvairaus sudėtingumo choralų aranžuočių), kuriais išgarsėjo ne tik Austrijoje. Savo kompozicijose didelę reikšmę teikė politonalumui ir Hindemitho kontrapunktui.
