Jānis Mediņš gimė 1890 m. spalio 9 d. Rygoje. Kompozitorius augo neįprastai muzikalioje šeimoje - Mediņšų šeima į Latvijos muzikos kultūrą atvedė ištisus tris kompozitorius - tarp jų ir du vyresniuosius Jānio brolius Jāzepą ir Jēkabą. Jų sesuo Marija buvo talentinga pianistė. 1900 m., būdamas dešimties metų, Jānis Mediņš įstojo į Rygos Zīgertso muzikos institutą, kur vienu metu mokėsi groti fortepijonu, smuiku ir violončele. 1904 m., būdamas keturiolikos metų, J. Mediņšas pradėjo orkestro muzikanto karjerą - iš pradžių buvo Rygos latvių draugijos orkestro smuikininkas, vėliau - Latvju operos orkestro altininkas.
Tuo metu jis išgarsėjo ir kaip kompozitorius. Pirmąsias dainas sukūrė jau 1909 m., o 1913 m. pradėjo kurti operą Uguns un nakts (Ugnis ir naktis). Operą tikėjosi baigti iki 1915 m. spalio mėnesio, tačiau į jo gyvenimą įsiterpė atšiaurūs įvykiai. Pirmojo pasaulinio karo metais Mediņšas buvo kariuomenės orkestro dirigentas, o pasibaigus karui atsidūrė Sibire. Kaip jis rašė savo knygoje, tai ištverti jam pavyko tik dėl žmonos meilės ir palaikymo, kuri ant savo pečių per Sibiro sniegą nešė sunkią, drobėje surištą Uguns un nakts partitūrą. Deja, siekiant sumažinti bagažo svorį pakeliui namo, maždaug 30 kitų Sibire sukurtų kūrinių teko sudeginti taigoje. Grįžęs į tėvynę, kompozitorius aktyviai įsitraukė į naujai įkurtos Latvijos valstybės muzikinės kultūros plėtrą
Latvijos konservatorijoje vadovavo dirigavimo ir instrumentuotės klasėms. Nuo 1920 m. buvo vienas iš Latvijos nacionalinės operos dirigentų, o nuo 1928 m. iki net 1944 m. Jānis Mediņš buvo naujai įkurto Latvijos radijo orkestro dirigentas ir visus tuos metus nenuilstamai stengėsi populiarinti latvių muziką.
1944 m. Sovietų Sąjungai reokupavus Latviją, norėdamas išsaugoti laisvę sau ir savo kūrybai, Jānis Mediņš kartu su šeima rugpjūčio mėnesį pabėgo iš Latvijos. Ketverius metus jis gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje - Segeberge ir Blomberge, o nuo 1948 m. Janio Mediņšo namai buvo Stokholmas. Šiuo laikotarpiu Mediņšas daugiausia kūrė kamerinę muziką.
Jānis Mediņš kūryba užima reikšmingą vietą Latvijos muzikos kultūroje. Daugelyje sričių jis buvo pirmasis - Dž. Mediņšo Uguns un nakts kartu su Alfredo Kalninšo Baņuta davė pradžią latvių nacionalinės klasikinės operos žanrui, jis taip pat pateikė pirmąjį latvių fortepijoninį koncertą (1932 m.), pirmąjį baletą (Mīlas uzvara [Meilės pergalė]), pirmąjį fortepijoninį trio (1930 m.) ir pirmąjį vienos dalies simfoninį eskizą (Imanta, 1923 m.). Jānis Mediņš kūrė muziką, regis, lengvai, spontaniškai, tai įrodo įspūdingas kompozicijų skaičius - daugiau nei 300 kūrinių. Tačiau tik atrodo, kad tai buvo lengva. Janio Mediņšo kūrybai didelę įtaką daro asmeniniai išgyvenimai - jo kūriniai, ypač dainos, yra tarsi intymus dienoraštis. Grožis ir saikas - taip trumpai būtų galima apibūdinti Janio Mediņšo estetiką. Sodriame, spalvingame jo orkestre kartais galima išgirsti Richardo Strausso simfoninių poemų įtaką.
Kritikai Richardą Straussą ir Richardą Wagnerį yra pažymėję kaip Jānio Mediņšo muzikos globėjus. Mediņšo harmonijose galima išgirsti kai ką iš prancūzų impresionizmo. Ir, be jokios abejonės, ypač didelę įtaką jo kompozicijoms daro latvių liaudies muzika - ne tiek tiesioginės citatos, kiek latviškai nuspalvinta melodinė ir harmoninė kalba. Esminis posūkis Janio Mediņšo stilistikoje įvyko tremties metais - orkestro spalvos meistras ėmė kurti ne simfoninę partitūrą, o konstruktyvią, ritmingą kamerinę muziką. Longīns Apkalns rašė: "...jis reagavo į prarastą Latviją taip, kad jo menas buvo sulaužytas. Jis netapo prastesnis, gal net priešingai". Šis platus diapazonas - Jānis Mediņš reiškėsi ir vėlyvojo romantizmo stiliaus simfoniniuose kūriniuose, ir tikru Vagnerio dramatizmu Uguns un nakts, ir nuoširdžiu lyrizmu solinėse dainose, ir racionalizmu bei konstruktyviuoju modernizmu vėlesnėse kamerinės muzikos kompozicijose.
