buvo vokiečių kompozitorius, vargonininkas ir klavesinininkas. Jis buvo antrasis Johanno Sebastiano Bacho ir Marijos Barbaros Bach vyriausiasis sūnus. Nepaisant jo, kaip improvizatoriaus ir kompozitoriaus, pripažinto genialumo, jo pajamos ir užimtumas buvo nepastovūs, ir jis mirė skurde.
Vilhelmas Frydemanas (toliau - Frydemanas) gimė Veimare, kur jo tėvas dirbo Saksonijos-Veimaro hercogo vargonininku ir kameriniu muzikantu. 1720 m. liepą, kai Friedemannui buvo devyneri, staiga mirė jo motina Maria Barbara Bach; Johanas Sebastianas Bachas antrą kartą vedė 1721 m. gruodį. J. S. Bachas labai rūpestingai prižiūrėjo Friedemanno muzikinį ugdymą ir karjerą. J. S. Bacho suteiktas laipsniuotas klavišinių instrumentų ir kompozicijos kursas užfiksuotas knygoje "Clavier-Büchlein vor Wilhelm Friedemann Bach" (šiuolaikinė rašyba: Klavierbüchlein für Wilhelm Friedemann Bach), kurioje įrašus parašė ir tėvas, ir sūnus. Šiam ugdymui taip pat priklausė Prancūzų siuitos, (dviejų dalių) Invencijos, (trijų dalių) Sinfonijos (populiariai vadinamos "Invencijomis"), pirmasis "Gerai temperuoto klavyro" tomas ir šešios Trio sonatos vargonams. Būdamas 16 metų, jis išvyko į Merseburgą mokytis groti smuiku pas savo mokytoją Johanną Gottliebą Grauną.
Be muzikinio išsilavinimo, Friedemannas nuo Veimaro gavo ir formalųjį išsilavinimą. Kai J. S. Bachas pradėjo eiti Leipcigo Švento Tomo bažnyčios kantoriaus pareigas (1723 m.), jis užrašė Friedemanną į susijusią Thomasschule. (J. S. Bachas, kuris pats būdamas 10 metų liko našlaitis, sakė, kad Leipcige pradėjo dirbti iš dalies dėl to, kad ten buvo sudarytos galimybės mokytis jo vaikams). 1729 m. baigęs mokyklą, Frydemanas įstojo studijuoti teisės į Leipcigo universitetą, kuris tuo metu buvo garsi institucija, tačiau vėliau persikėlė studijuoti teisės ir matematikos į Halės universitetą. Visą gyvenimą domėjosi matematika, o dirbdamas pirmąjį darbą Drezdene toliau privačiai ją studijavo.
Friedemannas 1733 m. buvo paskirtas vargonininku į Drezdeno Šv. Konkursuodamas į šias pareigas jis grojo naują savo tėvo Preliudo ir fugos G-dur, BWV 541, versiją. Teisėjas apibūdino Friedemanną kaip akivaizdžiai pranašesnį už kitus du kandidatus. Visą gyvenimą jis išliko garsus vargonininkas. Tarp daugelio jo mokinių Drezdene buvo Johannas Gottliebas Goldbergas, klavišininkas, kurio vardas klaidingai įamžintas populiariame J. S. Bacho 1742 m. leidinio "Arija su įvairiomis variacijomis" - "Goldbergo variacijų" - slapyvardyje. Mokslininkas Piteris Viljamsas (Peter Williams) diskreditavo istoriją, siejančią kūrinį su Goldbergu, teigdamas, kad J. S. Bachas kūrinį parašė Rusijos ambasadoriui grafui Hermanui Karlui fon Keyserlingkui, kuris prašydavo savo darbuotojo Goldbergo groti variacijas, kad jį pralinksmintų bemiegėmis naktimis. Vietoj to Williamsas teigė, kad J. S. Bachas variacijas parašė norėdamas pateikti parodomąjį kūrinį Friedemannui.
Friedemannas 1746 m. tapo Halės Liebfrauenkirche vargonininku. 1751 m. Friedemannas vedė Dorotėją Elžbietą Georgiją (1721-1791), kuri buvo 11 metų už jį jaunesnė ir pergyveno jį septyneriais metais. Dorotėja buvo mokesčių rinkėjo duktė. Dėl jos paveldėtos žemės valdos Halės valdžia, kuri didino mokesčius, kad patenkintų Septynerių metų karo poreikius, šeimą priskyrė dideliems mokesčiams. Norėdama gauti pinigų šiems mokėjimams, 1770 m. ji pardavė dalį savo turto. Pora susilaukė dviejų sūnų ir dukters Frydricho Sofijos (gimusios 1757 m.), kuri vienintelė iš jų palikuonių išgyveno kūdikystę. Fridrikos Sofijos palikuonys ilgainiui emigravo į Oklahomą.
Friedemanas beveik nuo pat savo kadencijos pradžios buvo labai nelaimingas Halėje. 1749 m. jis įsivėlė į konfliktą su Liebfrauenkirche kantoriumi Gotfrydu Mitagu, kuris pasisavino Friedemannui priklausančias lėšas. 1750 m. bažnyčios vadovybė Frydemanui skyrė papeikimą už tai, kad jis viršijo atostogų laiką (Leipcige tvarkė tėvo palikimo reikalus). 1753 m. jis pirmą kartą bandė susirasti kitas pareigas, o vėliau dar kelis kartus bandė tai padaryti. Visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Bachas turėjo bent du mokinius: Frydrichą Vilhelmą Rustą (Friedrich Wilhelm Rust) ir Johaną Samuelį Petrį (Johann Samuel Petri).
1762 m. jis derėjosi dėl Darmštato dvaro kapelmeisterio pareigų; nors dėl istorikams nesuprantamų priežasčių užtęsė derybas ir aktyviai nesiėmė šių pareigų, vis dėlto buvo paskirtas Heseno-Darmštato Hofkapelmeisteriu - šį titulą panaudojo savo Koncerto klavesinui e-moll dedikacijoje.
1764 m. birželį Frydemanas išėjo iš darbo Halėje, neturėdamas kitur užsitikrinto darbo. Jo finansinė padėtis taip pablogėjo, kad 1768 m. jis vėl nesėkmingai kreipėsi dėl senojo darbo Halėje. Vėliau jis pragyveno iš mokytojavimo. 1770 m. palikęs Halę, kelerius metus (1771-1774 m.) gyveno Braunšveige, kur veltui pretendavo į vargonininko vietą Šv. Vėliau persikėlė į Berlyną, kur jį iš pradžių priėmė princesė Ana Amalija (Frydricho Didžiojo sesuo). Vėliau, jau nebeturėdamas palankumo dvare, jis davė klavesino pamokas Sarai Itzig Levy, žymios Berlyno žydų šeimos dukrai, aistringai kolekcionavusiai Bachą ir kitą XVIII a. pradžios muziką, kuri taip pat "globojo" Frydmano brolį CPE Bachą.
Ankstesni biografai padarė išvadą, kad jo "nepaklusni" ir sudėtinga asmenybė sumažino jo galimybes gauti ir išlaikyti saugų darbą, tačiau tyrinėtojas Davidas Schulenbergas rašo (Oxford Composer Companion: J. S. Bach, ed. Malcolm Boyd, 1999 m.), kad "jį galėjo paveikti ir besikeičiančios socialinės sąlygos, dėl kurių savimi pasitikinčiam virtuozui buvo sunku sėkmingai užimti su bažnyčia ar dvaru susijusias pareigas" (p. 39). Šulenbergas priduria, kad "jis akivaizdžiai mažiau nei dauguma jaunesnių amžininkų norėjo kurti madingą, lengvai prieinamą muziką".
Friedemanas Bachas garsėjo improvizaciniais sugebėjimais. Spėjama, kad, būdamas Leipcige, tėvo pasiekimai jam užkėlė tokią aukštą kartelę, kad jis daugiau dėmesio skyrė improvizacijai, o ne kompozicijai. Šiam spėjimui pagrįsti pateikiami įrodymai, kad Drezdene ir Halėje jo kompozicinė kūryba išaugo.
Friedemanno kompozicijos apima daug bažnytinių kantatų ir instrumentinių kūrinių, iš kurių žymiausi yra fugos, polonezai ir fantazijos klavyrui bei duetai dviem fleitoms. Iš tėvo išmokto kontrapunktinio stiliaus elementų jis panaudojo daugiau nei bet kuris iš jo trijų brolių kompozitorių, tačiau jo naudojamam stiliui būdingas individualistinis ir improvizacinis braižas, dėl kurio jo kūryba patiko XIX a. pabaigos muzikantams, kai buvo tarsi atgaivinta jo reputacija.
Friedemanno mokiniai buvo Johannas Nikolausas Forkelis, kuris 1802 m. išleido pirmąją Johanno Sebastiano Bacho biografiją; Friedemannas ir jo jaunesnysis brolis Carlas Philippas Emanuelis Bachas buvo pagrindiniai Forkelio informatoriai. Ankstesnėse biografijose Friedemannas buvo vadinamas prastu savo tėvo muzikos rankraščių, kurių daugelį jis paveldėjo, saugotoju, tačiau naujesni tyrinėtojai nėra tikri, kiek jų buvo prarasta. Yra žinoma, kad Frydemanas pardavė dalį tėvo kolekcijos, kad gautų pinigų skoloms apmokėti (įskaitant didelį pardavimą 1759 m. Johannui Georgui Nackei). Be to, jo dukra, persikėlusi į Ameriką, su savimi pasiėmė dalį Sebastiano Bacho rankraščių, kurie buvo perduoti jos palikuonims, kurie daugelį jų netyčia sunaikino. Kiti buvo perduoti per vienintelę žinomą jo mokinę Berlyne Sarą Itzig Levy, Felikso Mendelsono prosenelę. Kai kurias jo partitūras surinko Carlas Friedrichas Christianas Faschas ir jo mokinys Carlas Friedrichas Zelteris, Felikso Mendelssohno mokytojas, ir per juos ši medžiaga pateko į Berlyno dainavimo akademijos (Sing-Akademie zu Berlin), kurią 1791 m. įkūrė Faschas ir kuriai Zelteris pradėjo vadovauti 1800 m., biblioteką.
Žinoma, kad Friedemannas kartais reikalaudavo pripažinti jo tėvo parašytą muziką, tačiau tai atitiko įprastą to meto muzikinę praktiką.
