Gimė gausioje tarnautojo šeimoje. Buvo devintas vaikas šeimoje. Tėvas mirė, kai jam buvo vos 6 mėnesiai. Nuo 1821 m. muzikos mokėsi Dresdeno Šv. Kryžiaus mokykloje. 1828 m. muzikos mokėsi iš šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Teodoro Vainlingo, nuo 1831 m. muzikos mokėsi Leipcigo universitete. 1834–1842 m. vertėsi sunkiai, dažnai gyveno dideliame skurde. 1834–1839 m. buvo Magdeburgo, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rygos muzikos teatrų chormeisteris ir dirigentas. 1839–1842 m. gyveno Paryžiuje.
Šlovės sulaukė tik 1842 m. Drezdene. Nuo 1843 metų buvo Drezdene Saksonijos karališkosios operos dirigentas. Dalyvavo 1849 m. gegužės sukilime, kurį numalšinus pabėgo į Šveicariją. Vėliau trumpai apsistodavo Venecijoje, Liucernoje, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne.
1864 m. susilaukė Bavarijos karaliaus Liudviko II palankumo, apsigyveno Miunchene. Karalius apmokėjo jo skolas ir toliau finansiškai jį palaikė. 1865 m. vėl grįžo į Šveicariją (iki 1872 m. gyveno Trybšene). Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Bairote, kuriame 1876 m. atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. 1882 m. dėl sveikatos sutrikimų išvyko į Veneciją, kur ir mirė 1883 m.
R. Vagneris kaip asmenybė vertinamas įvairiai, atsižvelgiant į jo įvestas muzikines ir dramatines naujoves bei demonstruotą antisemitizmą.
