Lapas yra geismas ir galimybė piešti stiprią gyvenimo patirties patirtį. Begalinis. Nepaprastai įvyksta, praeityje, dabar ir amžinai. Įvyksta gelmėse ir ore. Nuolat atsinaujinanti. Transformuojasi į naują formą, tų pačių pažįstamų vietų, kur augau savo šaknis. Taip tapytoja Gražina Janina Vitartaitė aprašo savo menininkystės esmę. Ji gerai žinoma dėl savo išskirtinių kraštovaizdžių, kurie suteikia gamtos lirinius ir elementarius bruožus, iliuzijas ir meistriškumo techniką. Jos abstrakčios ir fantazijomis įveiktos nuotaikos weitai viršija tradicinio žanro ribas ir išplečia Lietuvos kraštovaizdžio tapybos kontekstą. Sujungdama tradicines tapybos principus su šiuolaikiniu sąvokinio meno mąstymu, ji sujungia realizmą ir abstrakciją, kuriant asociatyvias, dinamiškas vaizdo atvaizdus, kurie pagaubia žiūrovą neįprasto patyrimo pasaulyje. Nuo 1980 iki 1989 m. ji buvo tapybos katedros vadovė Valstybiniame meno institute (dabar Menų akademijoje), kurioje taip pat dirbo kaip docentė. Ji surengė daugiau nei 70 asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jos darbai buvo įsigyti Lietuvos muziejų (LDM, NČDM), Rusijos Meno fondo, viešųjų įstaigų (Lietuvos Seimo, Lietuvos Vyriausybės pastatas, Baltijos valdžios rūmai ir kt.), meno galerijų ir privačių kolekcijų Lietuvoje, Amerikoje ir įvairiose Europos šalyse. G. Vitartaitė išleido keletą tapybos albumų: „Link vidinės laisvės“ (2007), „Kuršių Nerija / Die Kurische Nehrung. Tapyba“ (2010), „Landskapų metamorfozės“ (2015) ir „Gražina Vitartaitė. Krekenavos regioninis parkas. Tapyba“ (2020). Apie G. Vitartaitės meną buvo padarytas dokumentinis filmas „Link vidinės laisvės“ (2013), režisuotas A. Tarvydo, ir televizijos programa „Dailininkų portretai“ (2017), kurią sukūrė LRT ir režisavo V. Beconienė. Taip pat ji gerai vertinama meno kritikės Gražinos Gurnevičiūtės.
