lietuvių poetas, rašęs prancūzų kalba.
Gimė Čerėjos dvare (dab. Baltarusijos teritorija), bajorų šeimoje. Tėvai, Lietuvos bajorų palikuonis karininkas ir Lenkijos žydo duktė, ilgą laiką gyveno nesusituokę dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos. Oskarą 1889 m. tėvas išvežė mokytis Paryžiaus Žonsono de Saji licėjuje, nes norėjo, kad sūnus įgytų tinkamą prancūzišką išsilavinimą. Baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Jo šnekamoji ir rašytinė prancūzų kalba prilygo XVIII a. prancūzų enciklopedistų kalbai. Be to, jis išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis kalbėjo laisvai. Vėliau aktyviai keliavo po Europą.
1920 m. paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje bei tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Iki 1925 m. Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925-1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. 1936 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
Milašius buvo aktyvus vertėjas, iš S. Daukanto, A. Baranausko ir kt. užrašytų tekstų parengė du pasakų rinkinius „Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai“ (1930 m.), „Mano motušės pasakojimai“ (1938 m.).
Milašius mirė Fontenblo 1939 m.
