Lietuvos kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius.
J. Gruodžio kūryba pasižymi aukštu profesionaliu lygiu, intelektualumu, temperamentingumu, momentalumu, ryškiais nacionaliniais bruožais. Sukūrė daug originalių kūrinių chorams, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių. J. Gruodis buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, savo kūryboje plačiai panaudojęs sutartines.
Kompozitorius vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi kurti stambiuosius muzikos žanrų kūrinius: baletą „Jūratė ir Kastytis“ (1933 m.), simfonines poemas „Gyvenimo šokis“ (1928 m.), „Iš Lietuvos praeities“ (1939 m.), „Variacijas liaudies dainų temomis“ (1945 m.), dvi siuitas simfoniniam orkestrui, smuikui (1936 m.), siuitą „Šarūnas“ chorui ir simfoniniam orkestrui (1930 m.), instrumentines pjeses, solo ir choro dainas, lietuvių liaudies dainų harmonizacijas, dramos spektaklių muziką.
Parašė dainas „Lietuva – šalis gražioji“, „Užtrauksim dainužę“. Originalios chorinės dainos: „Žvejai”, „Žiema”, „Op, op”, „Ei jaunieji”, „Audžia, audžia”, išvystytos liaudies dainos „Mergužėle, mano miela”, „Skamba, skamba kankliai”, „Oi, ant kalno, ant aukštojo” ir daugelis kitų. Savo kūriniuose J. Gruodis siejo lietuvių liaudies melodijas su naujomis muzikinės raiškos priemonėmis. Kompozitoriaus kūryba – didelis indėlis į lietuvių muzikinę kultūrą.
J. Gruodis išugdė daug žymių lietuvių kompozitorių: A. Budriūną, A. Račiūną, J. Juzeliūną, J. Nabažą ir kt.
